„Viskas įskaičiuota“ turėjo apsaugoti nuo išlaidų: grįžusi pora suskaičiavo dar 840 eurų

Paskutinę atostogų dieną Laura sėdėjo viešbučio vestibiulyje ir telefone skaičiavo banko kortelės mokėjimus. Šalia stovėjo lagaminai, už stiklo vis dar švietė saulė, o registratūroje žmonės užsisakinėjo paskutinius kokteilius. Ji tikėjosi pamatyti kelias nedideles sumas – suvenyrus, vieną ekskursiją ir galbūt vakarienę mieste.

Ekrane buvo 842 eurai.

„Čia negali būti mūsų“, – pasakė ji vyrui.

Mantas iš pradžių nusijuokė. Juk jie pirmą kartą gyvenime pasirinko „viskas įskaičiuota“ atostogas būtent tam, kad nereikėtų kasdien galvoti apie pinigus. Kelionė dviem į Turkiją kainavo beveik 1900 eurų, tačiau į kainą įėjo skrydžiai, pervežimas, viešbutis, maistas, gėrimai ir didžioji dalis pramogų. Prieš išvykdami jie susitarė: papildomai išleis ne daugiau kaip 300 eurų.

Tačiau kelionės pabaigoje paaiškėjo, kad daugiausia kainavo ne maistas ir ne alkoholis. Pinigai išslydo per mažus sprendimus, kurių nė vienas atskirai neatrodė rimtas. Gražesnis kambarys, masažas, kelios nuotraukos, išvyka laivu, arbatpinigiai, taksi ir „tik vienas“ pirkinys oro uoste galiausiai kainavo beveik pusę visos kelionės kainos.

Pirmą vakarą jie sumokėjo už vaizdą, kurio beveik nematė

Atvykę į viešbutį Laura ir Mantas gavo kambarį pirmame aukšte. Pro balkoną matėsi takelis, krūmai ir dalis gretimo pastato sienos. Nuotraukose, pagal kurias jie rinkosi viešbutį, kambariai atrodė šviesūs, o už lango mėlynavo jūra.

Registratūros darbuotojas pasiūlė persikelti į aukštesnį aukštą su „daliniu vaizdu į jūrą“. Priemoka – 25 eurai už naktį.

Septynioms naktims susidarė 175 eurai.

Laura dvejojo, tačiau Mantas pasakė, kad atostogos būna kartą per metus. Jie jau buvo pavargę po skrydžio, todėl nenorėjo ginčytis ar ieškoti kito sprendimo. Kortelė buvo pridėta prie terminalo, o po pusvalandžio jie jau stovėjo naujojo kambario balkone.

Jūra iš tiesų matėsi – siauru ruoželiu tarp dviejų viešbučio korpusų.

Pirmą vakarą vaizdas atrodė vertas pinigų. Kitomis dienomis balkone jie beveik nesėdėjo. Ryte skubėdavo pusryčiauti, dieną leisdavo prie baseino arba paplūdimyje, o vakare grįždavo tik persirengti ir miegoti.

Namuose Laura vėliau pripažino, kad būtent šis mokėjimas turėjo būti pirmas perspėjimas. Jie dar nebuvo pradėję atostogauti, tačiau jau išleido daugiau nei pusę suplanuoto papildomo biudžeto.

Nemokamame kurorte brangiausiai kainavo noras nepraleisti progos

Antrą dieną prie baseino juos užkalbino ekskursijų pardavėjas. Jis pasiūlė išvyką laivu: maudynes keliose įlankose, pietus, muziką ir sustojimą mažame pakrantės miestelyje.

Kaina dviem – 130 eurų.

Pora iš pradžių atsisakė. Jie buvo pažadėję sau tiesiog pailsėti viešbutyje, juk už maistą ir pramogas jau sumokėta. Tačiau pardavėjas parodė nuotraukas su skaidriu vandeniu ir baltu laivu. Pasakė, kad laisvų vietų liko nedaug.

Vakare jie vis dar apie tai kalbėjo.

„Būtų kvaila atskristi iki čia ir nieko nepamatyti“, – pasakė Laura.

Kitą rytą jie jau sėdėjo autobuse.

Pati išvyka buvo maloni, tačiau prie sumokėtų 130 eurų netrukus prisidėjo daugiau. Laive fotografas padarė kelias nuotraukas ir pasiūlė jas įsigyti. Mantas iš pradžių atsisakė, bet Laura vienoje nuotraukoje sau patiko. Visas skaitmeninis rinkinys kainavo 35 eurus.

Pakrantės miestelyje jie turėjo pusantros valandos laisvo laiko. Nusipirko kavos, ledų ir nedidelį keramikinį dubenėlį, kurio namuose neturėjo kur pastatyti. Dar 31 euras.

Ekskursija, turėjusi kainuoti 130 eurų, iš tiesų atsiėjo beveik 200.

Tačiau labiausiai porą nustebino ne kaina. Grįžę į viešbutį jie suprato, kad visą dieną skubėjo pagal svetimą grafiką, buvo pervargę ir praleido ramiausią savo atostogų dieną. Už papildomus pinigus nusipirko ne poilsį, o baimę, kad nepasinaudoję pasiūlymu kažką praras.

Atostogos Turkijoje

Už masažą sumokėjo todėl, kad jau buvo pradėję taupyti

Trečią dieną Laura nudegė pečius, o Mantui po ilgo skrydžio ir miego neįprastoje lovoje pradėjo skaudėti nugarą. Viešbučio SPA darbuotoja pasiūlė poros masažą. Pradinė kaina buvo 160 eurų, tačiau po trumpo pokalbio ji sumažėjo iki 120.

Būtent nuolaida ir įtikino.

Jiems pasirodė, kad atsisakyti būtų neracionalu, nes pasiūlymas „tikrai geras“. Jie nesvarstė, ar apskritai planavo masažą ir ar norėtų už jį mokėti 120 eurų. Galvojo tik apie tai, kad tariamai sutaupo 40.

Masažas truko mažiau nei valandą. Po jo darbuotoja pasiūlė papildomą procedūrą Laurai, tačiau šį kartą pora atsisakė.

Išeidamas Mantas jautė ne palengvėjimą, o pirmą tikrą nerimą dėl pinigų. Per tris dienas jų papildomas biudžetas jau buvo išnaudotas, nors prieš akis laukė daugiau nei pusė kelionės.

Tuomet jie nusprendė likusias dienas nieko nepirkti.

Sprendimas išsilaikė iki vakaro.

Mažos sumos atrodė nereikšmingos, kol nebuvo sudėtos

„Viskas įskaičiuota“ viešbutyje maisto ir gėrimų tikrai netrūko. Tačiau ne viskas buvo įtraukta į kainą. Šviežiai spaustos sultys kainavo papildomai, kai kurie kokteiliai taip pat. Paplūdimio pavėsinės buvo mokamos, o geresnius gultus arčiau vandens darbuotojas pasiūlydavo už nedidelį arbatpinigį.

Penki eurai čia, dešimt ten.

Mantas kelis kartus paliko pinigų bare, Laura – kambarių tvarkytojai. Abu norėjo būti mandagūs ir jautėsi nejaukiai nieko nepalikdami. Arbatpinigiai per savaitę sudarė apie 70 eurų.

Vieną vakarą jie nusprendė nuvažiuoti į artimiausią miestą. Taksi pirmyn ir atgal kainavo 44 eurus. Ten jie išgėrė po kavą, nusipirko saldumynų artimiesiems ir odinę piniginę, kurią pardavėjas vadino rankų darbo gaminiu. Dar 78 eurai.

Prieš skrydį oro uoste prisidėjo 56 eurai už maistą, vandenį ir kvepalus, kuriuos Laura įsigijo vien todėl, kad jų kaina atrodė mažesnė nei Lietuvoje.

Nė vienas šių mokėjimų neatrodė pavojingas. Būtent todėl jie ir kaupėsi nepastebimai.

Žmogus lengvai sustoja prieš 800 eurų kainuojantį pirkinį. Tačiau dešimt kartų po 20 ar 30 eurų atrodo visai kitaip. Atostogose prie to prisideda jausmas, kad pinigai kažkaip mažiau tikri. Kortelė pridedama prie terminalo, čekis įdedamas į kišenę, o sprendimas pamirštamas dar nespėjus grįžti į kambarį.

Grįžę suprato, kad mokėjo ne už daiktus

Namuose pora išsikrovė lagaminus. Keramikinis dubenėlis buvo įskilęs. Oro uoste pirkti saldumynai susispaudė tarp drabužių. Atostogų nuotraukas iš laivo jie peržiūrėjo vieną kartą.

Tačiau labiausiai Laurą slėgė ne išleisti 842 eurai. Ji jautėsi taip, tarsi būtų sugadinusi kelionę, kuri turėjo tapti ilgai lauktu poilsiu. Paskutinėmis dienomis jie pradėjo skaičiuoti kiekvieną pirkinį, kaltinti vienas kitą ir kelis kartus susiginčijo dėl visiškai mažų sumų.

Mantas kaltino kambario pakeitimą. Laura priminė, kad būtent jis norėjo masažo. Abu bandė rasti vieną didelę klaidą, nors jos nebuvo.

Buvo tik daugybė mažų akimirkų, kai jie sakė: „Juk atostogos.“

Po kelių savaičių pora viską aptarė ramiau. Jie suprato mokėję ne vien už masažą, ekskursiją ar vaizdą pro balkoną. Didelė dalis pinigų buvo sumokėta už norą nepraleisti progos, neatrodyti šykštiems ir iš atostogų išspausti kuo daugiau.

Pirmą kartą pasirinkę „viskas įskaičiuota“, jie tikėjosi, kad kaina iš anksto apsaugos nuo finansinių sprendimų. Tačiau viešbutis pašalino tik būtinas išlaidas. Visi pasirinkimai, susiję su patogumu, smalsumu ir spontaniškais norais, liko jų pačių rankose.

Kitai kelionei Laura ir Mantas nusistatė ne tik bendrą papildomą sumą. Jie ją padalijo dienomis, atskirai numatė pinigų vienai išvykai ir susitarė, kad visus daugiau nei 50 eurų kainuojančius pirkinius pirmiausia aptars.

Jie neatsisakė kelionių ir nenusprendė daugiau niekada rinktis „viskas įskaičiuota“. Tiesiog suprato vieną nemalonią tiesą: kai maistas, gėrimai ir lova jau apmokėti, brangiausiai gali kainuoti ne būtinybės.

Brangiausiai kainuoja sakinys: „Esame atostogose, todėl galime sau leisti.“