Žemės magnetinis laukas silpnėja: kas nutiktų, jei magnetiniai poliai apsikeistų vietomis?
Virš Pietų Atlanto palydovai kerta sritį, kurioje Žemės magnetinis laukas yra silpnesnis. Ten kartais sutrinka jų elektronika arba matavimo prietaisai. Šią sritį mokslininkai vadina Pietų Atlanto anomalija. Ji yra viena iš vietų, kuriose galima stebėti, kaip magnetinio lauko pokyčiai veikia technologijas.
NASA ir Europos kosmoso agentūra stebi, kaip šis laukas keičiasi. Vienas iš mokslininkus dominančių klausimų – kada nors galintis įvykti magnetinių polių apsikeitimas. Per Žemės istoriją taip jau yra nutikę ne kartą. Pasikeitus poliškumui, kompaso rodyklė, įprastai rodanti magnetinės šiaurės kryptį, rodytų į priešingą pusę. Daug daugiau praktinių rūpesčių technologijoms galėtų sukelti stiprios geomagnetinės audros, ypač jei magnetinis laukas būtų gerokai silpnesnis.
Kodėl Žemei reikalingas magnetinis laukas?
Apie Žemės magnetinį lauką dažniausiai prisimename tada, kai prireikia kompaso. Tačiau jis atlieka kur kas svarbesnį darbą. Magnetinis laukas nukreipia dalį įkrautų dalelių, kurias neša iš Saulės sklindantis dalelių srautas, vadinamas Saulės vėju. Taip jis padeda apsaugoti atmosferą ir planetos paviršių. Jis taip pat nukreipia dalį iš kosmoso atskriejančių įkrautų dalelių.
Ten, kur magnetinis laukas silpnesnis, daugiau tokių dalelių gali pasiekti aplink Žemę skriejančius palydovus. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį stebi šiuos pokyčius ir aiškinasi, kaip jie susiję su tuo, kas vyksta giliai planetos viduje.
Virš Pietų Atlanto palydovai jau patiria sutrikimų
2013 metais Europos kosmoso agentūra į orbitą paleido tris „Swarm“ misijos palydovus. Jų užduotis – tiksliai matuoti Žemės magnetinį lauką ir stebėti, kaip jis keičiasi. Matavimai rodo, kad bendras lauko stiprumas mažėja, tačiau skirtingose pasaulio vietose pokyčiai vyksta nevienodu tempu.
Viena ryškiausių silpnesnio magnetinio lauko sričių yra virš Pietų Atlanto. Per ją skrendantys palydovai ir kiti kosminiai aparatai susiduria su didesniu įkrautų dalelių poveikiu. Dėl to kartais trumpam sutrinka jų elektronika arba pakinta matavimo prietaisų rodmenys. Būtent šioje srityje galima matyti, ką silpnesnis magnetinis laukas jau dabar reiškia orbitoje veikiančiai įrangai.
Kas nutiktų, jei magnetinis laukas smarkiai susilpnėtų?
Jei magnetinis laukas gerokai susilpnėtų, per stiprias Saulės audras daugiau įkrautų dalelių galėtų pasiekti viršutinius atmosferos sluoksnius ir palydovus. Sutrikus jų darbui, padarinius pajustų ir žmonės Žemėje. Galėtų sutrikti palydovinė navigacija, ryšys ir nuo palydovų priklausančios interneto paslaugos.
Stiprios geomagnetinės audros gali paveikti ir elektros tinklus. Per audrą elektros perdavimo linijose gali atsirasti papildomų srovių, o tinklo įrangai tenka didesnė apkrova. Dėl to kai kuriuose regionuose gali laikinai dingti elektra ar sutrikti ryšys. Inžinieriai jau ieško būdų, kaip apsaugoti elektros tinklus ir kitą įrangą nuo tokių svyravimų.
Kaip magnetinė šiaurė ir pietūs apsikeičia vietomis?
Magnetinių polių apsikeitimas vadinamas magnetine inversija. Jos metu Žemės magnetinio lauko kryptis palaipsniui pasikeičia. Kol vyksta šis procesas, kompaso rodyklė gali nukrypti nuo įprastos krypties, o pašvaistės gali būti matomos ir toliau nuo polių, žemesnėse platumose.
Paskutinis visiškas magnetinių polių apsikeitimas įvyko maždaug prieš 780 tūkst. metų. Tuo metu žmonių civilizacijų dar nebuvo. Geologiniai duomenys rodo, kad tuo laikotarpiu Žemėje toliau vyko įprasti biologiniai ir klimato procesai.
Mokslininkai toliau stebi, kas vyksta Žemės gelmėse
NASA ir Europos kosmoso agentūros duomenimis, Žemės magnetinio lauko pokyčiai yra natūralaus, ilgai trunkančio proceso dalis. Mokslininkai renka matavimus, kad geriau suprastų, kaip juda skysti metalai išoriniame Žemės branduolyje ir kaip jų judėjimas keičia magnetinį lauką, kurį matuojame planetos paviršiuje ir orbitoje.
Tokie matavimai leidžia sekti, kur magnetinis laukas silpnėja ir kaip laikui bėgant kinta jo stiprumas. Būsimo polių apsikeitimo datos pagal šiuos duomenis nustatyti negalima. Procesai Žemės gelmėse vyksta lėtai ir yra sudėtingi, todėl mokslininkai juos tiria remdamiesi ir dabartiniais matavimais, ir uolienose išlikusiais praeities pėdsakais.
Kaip apie ankstesnius pokyčius pasakoja uolienos?
Ankstesnių magnetinio lauko pokyčių pėdsakų geologai ieško atvėsusioje lavoje ir kituose uolienų sluoksniuose. Stingstant lavai, joje esantys magnetiniai mineralai išsaugo tuo metu buvusio magnetinio lauko kryptį. Ištyrę skirtingu metu susidariusias uolienas, mokslininkai gali nustatyti, kuria kryptimi laukas buvo orientuotas ir kaip ji keitėsi.
Iš šių duomenų žinoma, kad per Žemės istoriją magnetinio lauko kryptis keitėsi daug kartų. Kai kurie pokyčiai truko kelis tūkstančius metų, kiti vyko per palyginti trumpesnį laiką. Uolienos padeda atsekti šių pokyčių eigą ir palyginti, kuo skyrėsi atskiri laikotarpiai.
Kaip tai gali paveikti kasdienį gyvenimą?
Stiprios geomagnetinės audros gali sutrikdyti sistemas, kuriomis naudojamės kasdien. Nuo palydovų priklauso dalis ryšio paslaugų ir navigacija, o elektros tiekimo sutrikimai gali paveikti ir kitas sistemas. Dėl to svarbu kuo anksčiau sužinoti apie artėjančią Saulės audrą ir įvertinti, kokio stiprumo ji gali būti.
Gavę įspėjimą, palydovų ir elektros tinklų operatoriai gali laiku pakoreguoti įrangos veikimą ir taip sumažinti sutrikimų riziką. Todėl mokslininkai siekia tiksliau prognozuoti Saulės audras, o inžinieriai rūpinasi, kad tinklai ir įranga būtų atsparesni jų poveikiui.
Ką tai reiškia ateičiai?
Procesai Žemės gelmėse ilgainiui keičia planetos magnetinį lauką, o Saulės aktyvumas lemia, kokį poveikį tam tikru metu patiria palydovai, ryšio sistemos ir elektros tinklai. Stebėdami abu reiškinius mokslininkai gali geriau suprasti, kur technologijos yra pažeidžiamiausios. Kuo tikslesni matavimai ir prognozės, tuo daugiau laiko operatoriai turi pasiruošti stipriai Saulės audrai ir sumažinti galimus sutrikimus.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


