Sharon Stone atvirai prabilo apie insultą: gydytojai jai buvo palikę vos vieną procentą vilties

Akinanti balta šviesa, mirusių artimųjų veidai ir staigus smūgis į krūtinę, tarsi kažkas būtų ją jėga sugrąžinęs atgal. Taip Sharon Stone prisimena akimirkas, kai 2001 metais dėl sunkaus insulto jos gyvybė pakibo ant plauko.

Holivudo aktorė apie šią patirtį atvirai papasakojo CNN tinklalaidėje. Ji neslėpė, kad tai nebuvo vien trumpas sveikatos sutrikimas, po kurio galima greitai grįžti į ankstesnį gyvenimą. Devynias dienas trukęs kraujavimas į smegenis paveikė jos judėjimą, regėjimą, atmintį ir gebėjimą atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus.

Tuo metu pasaulis ją pažinojo kaip vieną ryškiausių Holivudo žvaigždžių. Tačiau išėjusi iš ligoninės aktorė turėjo mokytis gyventi beveik iš naujo – toli nuo raudonųjų kilimų, filmavimo aikštelių ir anksčiau savaime suprantamu laikyto gyvenimo.

Ji jautėsi kylanti į neįtikėtinai ryškią šviesą

Stone pasakojo, kad kritiniu momentu pajuto, lyg kažkokia jėga ją trauktų aukštyn. Priešais atsivėrė tokia ryški balta šviesa, kokios, jos teigimu, neįmanoma palyginti su niekuo, matomu Žemėje.

Tai nebuvo įprasta balta spalva. Aktorė ją apibūdino kaip galingą švytėjimą, primenantį saulę, tačiau neturintį geltono atspalvio. Toje šviesoje ji teigė mačiusi jau mirusius artimus žmones.

Stone šią patirtį suvokė kaip priartėjimą prie mirties. Vis dėlto jos pasakojimas yra asmeninis prisiminimas apie tai, ką ji jautė sunkios medicininės krizės metu, o ne objektyvus įrodymas, kas vyksta žmogui mirštant.

Grįžimas į realybę, anot aktorės, buvo visiškai kitoks nei ramus kylimas į šviesą. Ji pajuto labai stiprų smūgį į krūtinę – tokį, lyg ją būtų spyrusi kanopa. Stone mano, kad būtent tuo metu medikai galėjo bandyti ją gaivinti.

Akimirka buvo trumpa, tačiau jos prisiminimas išliko ir po daugiau nei dviejų dešimtmečių.

Kraujavimas į smegenis truko devynias dienas

2001 metais Sharon Stone patyrė insultą, kurį lydėjo sunkus kraujavimas į smegenis. Kaip pati yra pasakojusi, medikai jos galimybes išgyventi vertino vos vienu procentu.

Devynias dienas trukusi būklė paliko labai sunkių pasekmių. Iš pradžių Stone sunkiai judėjo, prastai matė ir ne visada galėjo pasikliauti savo atmintimi. Kūnas, kuris anksčiau paklusdavo filmavimo aikštelėje atliekant sudėtingiausias scenas, staiga tapo sunkiai valdomas.

Aktorė gerokai neteko svorio. Jos regėjimas buvo sutrikęs, o kasdienybę lydėjo stiprus skausmas. Stone taip pat pasakojo galvos viršuje aptikusi keistų nedidelių iškilimų, kuriuos savo forma palygino su pirštų sąnariais.

Skausmą ji apibūdino kaip sunkiai nusakomą. Tai buvo ne vien fizinė kančia – kartu griuvo ir visas iki tol pažinotas gyvenimas. Sveikimas pareikalavo ilgos pertraukos, nors pramogų pasaulyje ilgas pasitraukimas dažnai reiškia prarastus vaidmenis, sutartis ir vietą, kuri greitai atitenka kitam.

Iš ligoninės ji grįžo jau nebe ta pati moteris

Po insulto Stone nebegalėjo tiesiog grįžti namo ir tęsti gyvenimo nuo tos vietos, kurioje jis sustojo. Reikėjo atkurti ne tik fizines jėgas, bet ir pasitikėjimą savo kūnu bei protu.

Atminties sutrikimai reiškė, kad net pažįstami dalykai ne visada atrodė savaime suprantami. Regėjimo problemos apsunkino orientaciją, o sutrikęs judėjimas pavertė iššūkiu veiksmus, apie kuriuos sveikas žmogus paprastai net nesusimąsto.

Kartu aktorei teko susitaikyti su tuo, kad aplinkiniai ne visada suprato tikrąjį jos būklės sunkumą. Iš išorės žmogus gali atrodyti atsigavęs, tačiau insulto pasekmės neretai lieka nematomos – nuovargis, koncentracijos sunkumai, atminties spragos ar baimė, kad viskas gali pasikartoti.

Stone kelias atgal į viešumą buvo ilgas. Ji turėjo susigrąžinti ne tik gebėjimą dirbti, bet ir savo vietą kino industrijoje, kuri retai kantriai laukia žmogaus, priversto keliems metams pasitraukti.

Gyvenimas pasidalijo į laiką prieš insultą ir po jo

Iki 2001-ųjų Sharon Stone buvo viena geriausiai atpažįstamų pasaulio aktorių, o filmas „Esminis instinktas“ pavertė ją dešimtojo dešimtmečio kino ir populiariosios kultūros simboliu. Atrodė, kad jos karjera pasiekė tokį lygį, kuriame niekas nebegali jos sustabdyti.

Insultas šį įsitikinimą sugriovė per kelias akimirkas. Statusas, išvaizda ir garsus vardas ligoninėje nebegalėjo apsaugoti nuo kraujavimo į smegenis. Aktorė tapo paciente, kurios išgyvenimo galimybės buvo vertinamos itin menkai.

Vėlesniuose interviu Stone ne kartą kalbėjo apie tai, kaip sunku buvo priimti pasikeitusią realybę. Sveikimas nebuvo tiesi linija, kurioje kiekviena diena tampa vis lengvesnė. Būdavo pagerėjimų, po kurių vėl sekdavo nusivylimas ir skausmas.

Praėjus maždaug ketvirčiui amžiaus, ji apie šią patirtį gali kalbėti iš tam tikro atstumo. Tačiau jos pasakojime vis dar juntama, kaip aiškiai atmintyje išliko šviesa, artimųjų veidai ir tas staigus smūgis, sugrąžinęs ją į kūną.

Atviras pasakojimas tapo priminimu, kaip greitai viskas gali pasikeisti

Sharon Stone istorija nėra vien pasakojimas apie mistinį išgyvenimą. Tai ir priminimas, kad insultas gali staiga pakeisti net fiziškai aktyvaus, sėkmingo ir viskuo aprūpinto žmogaus gyvenimą.

Aktorė išgyveno, nors tuo metu vilties buvo likę labai mažai. Tačiau išgyvenimas tebuvo pirmasis žingsnis. Po jo sekė skausmingas ir ilgas darbas, siekiant atkurti gebėjimus, kuriuos anksčiau ji laikė savaime suprantamais.

Jos sugrįžimas nebuvo toks, kokį mėgsta rodyti Holivudas – vienas jaudinantis montažas ir triumfuojanti pabaiga. Tai buvo metai lėto sveikimo, praradimų ir bandymo suprasti, kas ji yra dabar, kai ankstesnis gyvenimas nebegali būti visiškai sugrąžintas.

Būtent todėl po tiek metų Stone pasakojimas vis dar skamba stipriai. Ji kalba ne vien apie akimirką, kai jautėsi kylanti į baltą šviesą, bet ir apie daug sunkesnę kelionę – sugrįžimą į realybę, kurioje visko teko mokytis iš naujo.