Jei gyvenime prasidėjo juodas periodas, japonai pirmiausia pataria išmesti šiuos 7 daiktus iš namų

Kartais žmogui nereikia didelio sukrėtimo, kad pradėtų atrodyti, jog namuose pasidarė sunku kvėpuoti. Vieną savaitę sugenda technika, kitą prasideda ligos, tada ima byrėti planai, šeimoje daugiau įtampos, o vakare grįžus namo nebeaplanko tas jausmas, kad pagaliau galima atsipūsti. Japonų buities filosofijoje tokios būsenos dažnai siejamos ne tik su nuovargiu, bet ir su pačia namų erdve: jei namai pilni sulūžusių, senų, neprižiūrimų ar blogas emocijas keliančių daiktų, jie ne ramina, o tyliai spaudžia žmogų.

Žinoma, nereikia visko priimti tiesiogiai. Nėra įrodymų, kad įskilęs puodelis pats savaime atneša ligas, o ilgos užuolaidos gali sugriauti šeimos laimę. Tačiau japonų požiūryje yra labai praktiškas grūdas: namuose, kuriuose daug dulkių, chaoso, nenaudojamų daiktų ir senų „gal kada prireiks“ likučių, žmogui sunkiau ilsėtis. Tokia aplinka primena nebaigtus darbus, kaupia įtampą ir neleidžia pajusti aiškumo. Todėl kartais tvarkymasis tampa ne buities darbu, o savotišku perkrovimu.

Namai neturi būti sandėlis: japonų požiūris į erdvę

Japonų kultūroje namai nuo seno laikomi vieta, kurioje turi būti tvarka, pagarba ir ramybė. Net maža erdvė gali atrodyti lengva, jei joje nėra atsitiktinių, nereikalingų daiktų. Svarbu ne tai, kad viskas būtų brangu ar nauja, o tai, kad daiktai turėtų aiškią paskirtį, būtų prižiūrimi ir nekeltų vidinio nepasitenkinimo kiekvieną kartą į juos pažvelgus.

Būtent todėl japonai taip daug dėmesio skiria švarai, grindims, šviesai ir augalams. Namai turi būti tokie, kad juose norėtųsi vaikščioti basomis, o ne nuolat kažką apeiti, pastumti ar slėpti nuo svečių. Šis požiūris labai tinka ir lietuviškiems namams, ypač rudenį ir žiemą, kai daugiau laiko praleidžiame viduje. Kai lauke tamsu, šalta ir drėgna, netvarka namuose veikia dar stipriau nei vasarą.

Pirmas žingsnis nėra brangus remontas ar nauji baldai. Dažnai pakanka sąžiningai pereiti per kambarius ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų tarnauja jūsų gyvenimui, o kas jau seniai tik užima vietą.

Žvakės namuose

7 daiktai, kurių japonai nepataria laikyti namuose

Pirmiausia verta atsikratyti sulūžusių daiktų. Neveikiantis telefonas stalčiuje, sugedęs dulkių siurblys kampe, lempa be lemputės, klibanti kėdė ar senas prietaisas, kurį „gal kada nors pataisysiu“, atrodo nekaltai. Tačiau tokie daiktai nuolat primena nebaigtus darbus. Jei daiktas vertingas, jį reikia sutaisyti. Jei jis mėnesių mėnesius tik stovi, vadinasi, jis jau nebe daiktas, o našta.

Antras dalykas – įskilę ir nuskilę indai. Daugelis namuose turi puodelį su įtrūkimu, lėkštę nuskilusiu kraštu ar dubenį, kurį vis dar naudojame „daržovėms pjaustyti“ arba „šiaip virtuvei“. Japonų požiūriu, indai turi būti tvarkingi, nes iš jų valgome kasdien. Praktinė pusė dar paprastesnė: įtrūkiuose kaupiasi nešvarumai, indas gali skilti dar labiau, o pats vaizdas ant stalo nekuria jaukumo.

Trečia kategorija – skylėtos kojinės, suplyšusios šlepetės ir sudėvėti namų drabužiai. Namuose nereikia atrodyti kaip iš žurnalo viršelio, bet drabužiai, su kuriais ilsimės, neturėtų būti tokie, kurių gėda atidaryti duris kurjeriui. Kai žmogus namuose nuolat dėvi tai, kas jau seniai praradę formą, skylėta ar nemalonu, jis pats sau siunčia labai aiškią žinutę: „man užteks ir bet kaip“. Tvarkinga namų apranga keičia savijautą labiau, nei atrodo.

Ketvirta – sunkios, dulkes renkančios užuolaidos ir seni tekstilės gaminiai. Ilgos užuolaidos iki grindų gali atrodyti jaukiai, bet jei jos retai skalbiamos, tempia dulkes ir trukdo šviesai, namai tampa slogesni. Tas pats galioja senoms lovatiesėms, kilimėliams, pagalvėlėms ir kitiems audiniams, kuriuos laikome tik dėl įpročio. Kartais pakeitus vien užuolaidas arba atsisakius perteklinės tekstilės kambarys iškart atrodo švaresnis ir šviesesnis.

Penkta – daiktai su agresyvia simbolika. Tai gali būti niūrūs paveikslai, gąsdinantys atvaizdai, medžioklės trofėjai ar dekoracijos, kurios gal ir atrodo „solidžiai“, bet kasdien kelia nejaukų jausmą. Japonų filosofijoje namuose svarbu tai, kokią emociją daiktas skleidžia. Jei žiūrint į jį norisi nusisukti, jis tikriausiai neturi būti pagrindinėje gyvenamojoje erdvėje.

Šešta – nuodingi arba pavojingi augalai. Augalai namuose gali suteikti gyvybės, tačiau ne visi tinka kiekvienai šeimai. Jei namuose yra mažų vaikų ar augintinių, verta peržiūrėti, ar laikomi augalai nėra pavojingi palietus ar paragavus. Be to, suvargęs, nuolat byrantys ar ligotas augalas nepuošia erdvės. Geriau turėti mažiau, bet sveikų ir prižiūrėtų augalų.

Septinta – smulkmenos, kurios seniai niekam nebereikalingos. Čia patenka tušti dėklai, senos dėžutės, nereikalingi laidai, sudžiūvę suvenyrai, neveikiančios dekoracijos, reklaminiai maišeliai ir visi tie daiktai, kurių negalite įvardyti, kam jie reikalingi. Būtent tokia smulkmė dažniausiai užkemša stalčius, lentynas ir mintis. Kai jos per daug, žmogus net nebenori tvarkytis, nes nežino, nuo ko pradėti.

Senas veidrodis

Ko nereikėtų mesti aklai ir skubotai

Nors japonų tvarkos filosofija skatina atsikratyti pertekliaus, ji nereiškia aklo visko šlavimo į šiukšlių maišą. Pirmiausia atsargiau reikėtų elgtis su maistu. Maisto švaistymas daugelyje kultūrų laikomas nepagarba, o praktiškai tai tiesiog pinigų išmetimas. Jei produktas dar tinkamas, geriau jį užšaldyti, sunaudoti kitam patiekalui arba atiduoti tam, kam jo reikia. Tvarkingi namai neprasideda nuo pilnos šiukšliadėžės, jie prasideda nuo sąmoningesnio vartojimo.

Taip pat neskubėkite išmesti sentimentalių daiktų. Laikrodžiai, artimųjų dovanos, šeimos relikvijos, senos nuotraukos ar daiktai, susiję su svarbiais gyvenimo etapais, turi kitą svorį. Jei jie kelia šiltą jausmą, jų nereikia naikinti vien dėl minimalizmo. Tačiau jei sentimentalūs daiktai jau virto dešimtimis dėžių, kuriose nebeįmanoma susigaudyti, verta atsirinkti svarbiausius ir juos laikyti pagarbiai, o ne bet kaip sumestus rūsyje.

Tas pats pasakytina apie daiktus, kuriuos dar galima pataisyti ar perduoti kitiems. Sugedęs laikrodis, senas baldas ar prietaisas nebūtinai turi keliauti tiesiai į konteinerį. Kartais jį galima sutaisyti, parduoti, padovanoti arba atiduoti perdirbimui. Svarbiausia, kad sprendimas būtų priimtas, o daiktas neliktų namuose dar trejus metus vien todėl, kad niekas nenori jo pajudinti.

Kodėl po tokio tvarkymosi namuose iš tikrųjų tampa lengviau

Didžiausia šių patarimų vertė yra ne mistikoje, o jausme, kuris atsiranda po tvarkymosi. Kai iš namų dingsta sulūžę, nešvarūs, skylėti, nemalonūs ir seniai pamiršti daiktai, žmogus pradeda kitaip matyti savo erdvę. Atsiranda daugiau oro, daugiau šviesos, mažiau kaltės dėl „reikėtų kada nors sutvarkyti“. Net miegas kartais pagerėja ne todėl, kad išėjusi „bloga energija“, o todėl, kad akys nebemato chaoso nuo ryto iki vakaro.

Lietuviams tai ypač aktualu prieš šaltąjį sezoną. Kai prasideda tamsūs vakarai, namai tampa pagrindine vieta, kurioje ilsimės, dirbame, gaminame, leidžiame laiką su šeima. Jei ta vieta apkrauta nereikalingais daiktais, žiema psichologiškai atrodo dar sunkesnė. Todėl verta nelaukti didžiojo pavasarinio tvarkymosi ir bent vieną savaitgalį skirti namų peržiūrai.

Pradėkite nuo paprasto dalyko: paimkite vieną maišą ir pereikite per namus. Į jį dėkite tai, kas sulūžę, nebenaudojama, kelia nemalonų jausmą arba jau seniai neturi jokios paskirties. Brangesnius daiktus atidėkite remontui, tinkamus naudoti – dovanojimui, o visiškas atliekas – išmetimui ar perdirbimui. Nereikia keisti viso gyvenimo per vieną dieną. Bet kartais užtenka išnešti pirmą maišą, kad namai pradėtų atrodyti šiek tiek lengvesni, o kartu palengvėtų ir galva.