Namuose liko tuščias guolis: kada po augintinio netekties priimti kitą ir kokios klaidos gali skaudinti dar labiau

Ranka vis dar siekia pripilti vandens į dubenėlį. Grįžus namo akys ieško to, kuris visada pasitikdavo prie durų, o vakare ant sofos lieka neįprastai daug vietos. Po augintinio netekties skauda ir dėl šių mažų, kasdien pasikartojančių akimirkų. Tuomet mintis apie kitą gyvūną gali suteikti vilties, bet kartu sukelti kaltę: ar ne per anksti, ar taip neišduosiu to, kurį mylėjau?

Vienam žmogui naujo augintinio norisi netrukus, kitam prireikia daugybės mėnesių, o dar kitas apsisprendžia daugiau gyvūno nebeauginti. Vienodo termino nėra, ir sprendimo brandumo neparodo tai, kiek dienų praėjo nuo atsisveikinimo. Svarbiau suprasti, ko tikitės iš būsimo šeimos nario ir ar galėsite juo rūpintis net tada, kai pirmųjų dienų emocijos nuslūgs, o kasdienybėje atsiras ne vien mielų akimirkų, bet ir rūpesčių.

Nelaukite dienos, kai prisiminę daugiau niekada nebeverksite

Po netekties lengva pradėti tikrinti save: šiandien jau galėjau pažiūrėti nuotraukas, vadinasi, stiprėju; rytoj pravirkau pamačiusi pavadėlį, vadinasi, dar nesu pasiruošusi. Tačiau jausmai taip tvarkingai nesirikiuoja. Galima nuoširdžiai norėti naujo augintinio ir vis dar verkti dėl ankstesnio. Galima džiaugtis pirmu naujos katės prisiglaudimu, o vėliau tą patį vakarą ilgėtis tos, kurios nebėra. Šie jausmai vienas kitam neprieštarauja, todėl pasirengimo nereikėtų matuoti gebėjimu kalbėti be ašarų.

Naudingiau savęs paklausti, ar galėsite priimti kitokį gyvūną, skirti jam laiko ir kantrybės, net jeigu artumas atsiras lėčiau, nei norėtųsi. Ar turėsite jėgų tvarkyti, vedžioti, mokyti ir rūpintis tada, kai patiems bus sunki diena? Atsakymai į šiuos klausimus apie pasirengimą pasako daugiau nei bandymas nustatyti, ar jau pakankamai ilgai gedėjote.

Naujas augintinis nebus toks pats, net jeigu atrodys beveik identiškai

Po netekties kartais norisi ieškoti tos pačios veislės, tokios pat spalvos, panašaus žvilgsnio. Tai suprantama: akys atpažįsta brangius bruožus, o prisiminimai trumpam sukuria artumo jausmą. Sunkumai prasideda tada, kai panašios išvaizdos gyvūnui priskiriami ir tokie patys lūkesčiai. Tikimasi, kad jis miegos toje pačioje vietoje, mėgs būti imamas ant rankų, ramiai liks vienas ar iš karto supras namų tvarką. Nusivylimas gali ateiti greitai, jeigu vietoj laukto prisiglaudimo sulaukiate išgąsčio ar noro pasislėpti.

Ankstesnis augintinis jūsų gyvenimą pažinojo metų metus: žinojo žingsnius laiptinėje, ryto įpročius ir vietą, kur įsitaisote vakare. Naujasis dar tik mokysis, ar šiuose namuose saugu. Jeigu pagaunate save galvojantį „anas taip niekada nedarydavo“, verta prisiminti ir jo pradžią. Galbūt buvo apgraužtų daiktų, bemiegių naktų, slėpimosi po lova. Ilgainiui tos istorijos tapo mielais prisiminimais, nors tuo metu tikrai vargino.

Neparsineškite gyvūno kaip staigmenos gedinčiam žmogui

Pamatyti artimąjį prie tuščio guolio sunku. Norisi padėti, grąžinti namams judesį ir pažįstamus garsus, todėl iš gerų ketinimų gali kilti mintis padovanoti šuniuką ar kačiuką. Gal žmogus prasiblaškys, turės kuo rūpintis, mažiau liūdės? Tačiau kartu su gyvūnu atnešama kasdienė atsakomybė: reikės maitinti, tvarkyti, mokyti, vedžioti, planuoti priežiūrą ir išlaidas. Žmogus gali dar nenorėti šių įsipareigojimų, bet jaustis nepajėgus atsisakyti jau ant rankų laikomo mažylio.

Verčiau paklausti, ar jis norėtų kada nors apsilankyti prieglaudoje, pasidomėti gyvūnais ar tiesiog apie tai pasikalbėti. Atsakymą „dar ne“ svarbu priimti be įkalbinėjimo. Kartais geriausia pagalba – išklausyti dar vieną istoriją apie tą patį augintinį, kartu peržiūrėti nuotraukas ir neskubėti pokalbio užbaigti žodžiais „pasiimsi kitą“. Gedinčiam žmogui gali reikėti žinoti, kad jo prisiminimai aplinkiniams dar nenusibodo.

Šeimoje pasirengimas gali ateiti skirtingu metu

Vienam naujo gyvūno norisi todėl, kad namuose per tylu, kitam nepakeliama mintis pamatyti svetimą katę ant mėgstamos ankstesnės katės palangės. Vaikas gali prašyti šuniuko, o suaugęs žmogus dar nenorėti net paliesti likusių žaislų. Prieš priimant sprendimą verta ramiai aptarti ne tik norą, bet ir būsimą kasdienybę: kas rūpinsis gyvūnu, kas liks su juo pirmomis dienomis, kaip bus organizuojamos atostogos ir ar visi sutinka su jo atsiradimu.

Nereikia reikalauti, kad kiekvienas šeimos narys iš karto jaustų vienodą džiaugsmą, tačiau svarbu išgirsti žmogų, kuris aiškiai sako dar negalintis prisiimti atsakomybės. Vaikams taip pat verta paaiškinti, kad naujas gyvūnas turės savo vardą, įpročius ir istoriją. Jis negrąžins ankstesnio draugo, nors ilgainiui gali tapti labai brangus. Pažadas, kad „dabar vėl bus viskas kaip anksčiau“, gali sukurti lūkesčių, kurių naujasis augintinis negalės išpildyti.

Naujam gyvūnui reikia laiko, o ne pareigos iš karto jus paguosti

Parsivežus augintinį gali norėtis kuo greičiau pajusti artumą: laikyti glėbyje, kviesti ant sofos, nešioti iš vieno kambario į kitą ir rodyti šeimai. Tačiau naujoje vietoje gyvūnas gali slėptis, vengti prisilietimų ar pirmiausia domėtis aplinka. Tai gali skaudinti labiau, jeigu tikėjotės, kad namai iš karto vėl pasijus jaukūs. Pradžioje svarbu užtikrinti ramią vietą, aiškią kasdienę tvarką ir galimybę pačiam gyvūnui pasirinkti, kada prieiti.

Prieš parsivežant verta sąžiningai įvertinti ir savo jėgas. Jaunas gyvūnas gali reikalauti daug priežiūros, vyresnis – turėti kitokių poreikių. Sprendimą geriau priimti susipažinus su konkrečiu gyvūnu, uždavus klausimus apie jo elgesį ir apgalvojus, kaip jis įsilietų į jūsų gyvenimą. Graži nuotrauka ar skaudi istorija gali paskatinti susidomėti, bet kasdien rūpintis reikės ir po savaitės, ir po metų.

Prisiminimams nereikia išsikraustyti iš namų

Kai kurie žmonės prieš priimdami naują augintinį jaučia pareigą viską pakeisti: paslėpti nuotraukas, išmesti žaislus, panaikinti ankstesnio gyvenimo pėdsakus. Kiti negali pajudinti nė vieno daikto. Nereikia savęs versti atsisveikinti su viskuo vienu kartu. Ant lentynos gali likti nuotrauka, stalčiuje – antkaklis, o šeimos pokalbiuose – senos istorijos. Prisiminimai gali likti kartu su nauju ryšiu; sunkiau būna tada, kai iš naujojo augintinio tikimasi pakartoti tai, kas buvo.

Galbūt pirmas svarbus jo žingsnis bus visai mažas: vieną vakarą jis nesislėps, kitą pats prieis, o dar vėliau užmigs šalia. Tuo metu vis dar galite ilgėtis ankstesnio draugo. Galite glostyti naują augintinį ir prisiminti kitokį kailį, kitokį balsą, kitokį būdą prašyti dėmesio. Ilgainiui atsiras ir naujų, tik jums abiem pažįstamų įpročių – tokių, kurių šiandien dar negalite numatyti.