Nusipirkome indukcinę viryklę, o po mėnesio teko keisti pusę puodų

Viskas prasidėjo nuo paprasto virtuvės remonto. Ne tokio, kur griauni sienas ir mėnesį gyveni tarp dulkių, o to „tik truputį atsinaujinsim“ remonto, kuris galiausiai vis tiek kainuoja daugiau, nei planavai. Seną dujinę viryklę jau seniai norėjome keisti. Vienas degiklis sunkiai užsidegdavo, kitas liepsnodavo kreivai, grotelės buvo nusidėvėjusios, o valymas po kiekvieno virimo atrodė kaip bausmė.

Kai parduotuvėje pamatėme juodą, lygią indukcinę kaitlentę, sprendimas atrodė beveik savaime suprantamas. Gražu, modernu, lengva valyti, greitai kaista, saugiau vaikams, mažiau karščio virtuvėje. Konsultantas dar parodė, kaip vanduo užverda greičiau nei ant dujų, ir mes su žmona susižvalgėme: imame.

Apie puodus tą akimirką pagalvojome tik tiek, kad „kažkaip tiks“. Juk puodai yra puodai. Turėjome jų pilną spintelę: didelį sriubai, mažesnį košei, keptuvę blynams, seną ketaus keptuvę, kelis nerūdijančio plieno puodus, močiutės aliumininį puodą cepelinams ir dar vieną, kuriame visada virdavome bulves. Atrodė, kad nauja bus tik viryklė, o visa kita liks kaip buvę.

Pirmas rytas su nauja kaitlente tą iliuziją greitai sugadino.

Kava neužvirė, puodas „neegzistavo“

Atsikėliau anksčiau, norėjau išsivirti kavos ir kažkaip šventiškai pradėti dieną naujoje virtuvėje. Pastatau mažą puodelį ant kaitvietės, spaudžiu mygtuką, o viryklė tik pypteli ir mirksi. Gal ne taip įjungiau? Pabandžiau kitą zoną. Vėl tas pats. Tada pastatėme kitą puodą – veikė. Dar kitą – neveikė. Keptuvė – neveikė. Didelis puodas – veikė, bet kažkaip silpnai.

Tą rytą pirmą kartą rimtai perskaitėme instrukciją. Ten labai gražiai, bet negailestingai buvo parašyta: indukcinei kaitlentei tinka tik indai su magnetiniu dugnu. Kitaip tariant, viryklė kaitina ne bet kokį puodą, o tik tokį, kurį atpažįsta ir kurio dugnas tinkamas indukcijai.

Pradėjome tikrinti visą spintelę su paprastu šaldytuvo magnetuku. Vaizdas buvo juokingas ir liūdnas vienu metu. Prie vieno puodo magnetas laikėsi. Prie kito vos kabėjo. Prie trečio visai nekibo. Keptuvė, kurią labiausiai mėgau, pasirodė visiškai netinkama. Tas pats su mažu puodu košei. O senasis aliumininis, kuriame virdavome viską nuo bulvių iki uogienės, indukcijai buvo lyg nematomas.

Tada supratome, kad nusipirkome ne tik kaitlentę. Mes pradėjome tylų puodų keitimo projektą.

Pirmas apsipirkimas buvo su magnetu kišenėje

Po kelių dienų nuvažiavome į parduotuvę pirkti naujos keptuvės ir mažo puodo. Jaučiausi truputį kvailai, nes vaikščiojau tarp lentynų su magnetuku rankoje ir tikrinau dugnus. Ant kai kurių indų buvo aiškus indukcijos ženklas – toks kaip ritė. Ant kitų parašyta „tinka visoms viryklėms“. Bet po pirmos namų pamokos jau nebepasitikėjau vien gražiu lipduku.

Kainos irgi nustebino. Gera keptuvė indukcijai nebuvo tokia pigi, kaip tikėjausi. Pigiausių bijojome, nes konsultantas perspėjo, kad plonas dugnas gali greičiau deformuotis, prasčiau paskirstyti karštį ir ant indukcijos maistas gali svilti netolygiai. Galiausiai nusipirkome vieną rimtesnę keptuvę, nedidelį puodą ir dar vieną platesnį troškiniams.

Atrodė, kad užteks.

Neužteko.

Per mėnesį paaiškėjo, kad net tie indai, kurie teoriškai „veikia“, ne visada patogūs. Vienas puodas buvo per mažo dugno didelei kaitvietei, todėl kaitino ne taip, kaip norėjosi. Kita keptuvė garsiai cypė ant didesnės galios. Dar vieno puodo dugnas buvo šiek tiek išsigaubęs, todėl jis ant stiklo nestovėjo idealiai lygiai. Ant dujinės tai niekada netrukdė. Ant indukcijos staiga pasidarė svarbu.

Indukcija greita, bet ji nepakelia senų įpročių

Didžiausias pokytis buvo ne patys puodai, o gaminimo įpročiai. Ant dujų viską darydavome iš akies. Uždegi liepsną, pasuki mažiau ar daugiau, matai, kaip ji dega. Ant indukcijos viskas vyksta kitaip. Paspaudi skaičių, ir po kelių sekundžių keptuvė jau karšta. Jei pripratęs pirmiau įjungti, tada pjaustyti svogūną, gali labai greitai pajusti svilėsių kvapą.

Pirmą savaitę kelis kartus prisvilinau maistą vien todėl, kad viryklė buvo greitesnė už mane. Vanduo užverda fantastiškai greitai, čia jokių priekaištų. Bet kepti reikia atsargiau. Ypač su nauja keptuve, kuri kaista daug tolygiau ir stipriau nei sena.

Dar vienas netikėtumas – stiklinis paviršius. Jis lengvai valomas, taip. Bet kartu pradedi saugoti jį kaip telefono ekraną. Nebestumi puodo per kaitlentę, o keli. Nuvalai cukraus lašelį iš karto. Žiūri, kad po puodu nebūtų druskos grūdelių ar trupinių, nes jie gali braižyti paviršių. Su dujine virykle apie tokius dalykus net negalvojau.

Kiek tai mums kainavo?

Kai praėjo mėnuo, suskaičiavau, kiek papildomai išleidome vien puodams ir keptuvėms. Nauja keptuvė – 49 eurai. Mažas puodas – 32 eurai. Didesnis puodas – 44 eurai. Troškintuvas – 58 eurai. Dar vienas mažas prikaistuvis, nes senasis neveikė – 27 eurai. Iš viso 210 eurų.

Ir čia neįskaičiuoju laiko, nervų ir to keisto jausmo, kai supranti, kad tavo virtuvėje pusė senų daiktų staiga tapo nereikalingi. Dalį atidavėme tėvams, nes jie dar turi dujinę. Dalį išvežėme į sodą. Vieną keptuvę palikau iš sentimentų, nors realiai ji jau tik užima vietą.

Jei prieš pirkdami kaitlentę būtume normaliai patikrinę visus indus, turbūt nebūtume taip nustebę. Gal būtume iškart įtraukę papildomą sumą į remonto biudžetą. O dabar atrodė, kad remontas jau baigtas, bet kas savaitę atsiranda naujas „dar reikia“.

Ką būčiau norėjęs žinoti prieš pirkdamas

Pirmiausia – magneto testas turi būti padarytas dar prieš perkant kaitlentę. Ne po montavimo, ne pirmą rytą, kai nori kavos, o iš anksto. Jei magnetas stipriai laikosi prie dugno, indas greičiausiai tiks. Jei laikosi vos vos arba visai nekimba, geriau nesitikėti stebuklo.

Antra – svarbus ne tik tinkamumas indukcijai, bet ir dugno kokybė. Plonas, kreivas ar per mažas dugnas gali erzinti net tada, kai viryklė indą atpažįsta. Ant indukcijos labiausiai pasiteisina sunkesni, lygaus dugno indai. Jie stabiliau stovi, geriau perduoda šilumą ir mažiau kelia nervų.

Trečia – reikia pagalvoti apie savo realius patiekalus. Mes iš pradžių nusipirkome „gražų komplektą“, bet paskui supratome, kad mums reikia ne komplekto, o konkrečių indų: vieno gero puodo sriubai, vienos patikimos keptuvės kasdienai, mažo puodo košei, platesnio indo troškiniams. Gražus penkių dalių rinkinys nepadės, jei trys jo dalys bus tokio dydžio, kurio nenaudojate.

Ketvirta – adapterio diskas nėra stebuklas. Parduotuvėje siūlė metalinį diską, kurį dedi ant indukcijos, o ant jo – seną puodą. Teoriškai veikia. Praktiškai tai lėčiau, mažiau efektyvu, diskas labai įkaista, o visas indukcijos patogumas kažkur dingsta. Gal vienam retai naudojamam puodui ir tiktų, bet kasdieniam gaminimui mums tai neatrodė geras sprendimas.

Ar gailimės dėl indukcinės viryklės?

Ne. Dabar, kai jau prisitaikėme, ji tikrai patogi. Vanduo verda greitai, paviršių nuvalyti lengva, virtuvėje mažiau karščio, o maistą galima gaminti tiksliau. Bet gailiuosi, kad į visą pirkinį žiūrėjome per daug paprastai. Manėme, kad keičiame tik viryklę. Iš tikrųjų keitėme visą gaminimo sistemą.

Indukcinė kaitlentė pati savaime nėra problema. Problema buvo mūsų pasiruošimas. Mes neįvertinome, kad sena virtuvė su nauja technologija kartais nedraugauja. Kaip nusipirkus naują telefoną paaiškėja, kad seni laidai netinka, tik čia tie „laidai“ buvo puodai, keptuvės ir kasdieniai įpročiai.

Dabar visiems, kurie svarsto apie indukciją, sakyčiau paprastai: prieš džiaugdamiesi akcija kaitlentei, atsidarykite savo puodų spintelę. Pasiimkite magnetą. Patikrinkite kiekvieną puodą, kiekvieną keptuvę, net tą mažą, kuriame šildote pieną. Susirašykite, ką reikės keisti, ir pridėkite tą sumą prie bendro biudžeto.

Nes kitaip gali nutikti kaip mums: nusipirksite modernią viryklę, o po mėnesio suprasite, kad ji atėjo ne viena. Ji atsivedė naują keptuvę, tris puodus, kitokius įpročius ir labai aiškią pamoką – virtuvėje niekas nesikeičia „tik truputį“.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!