Didžiausias konfliktas kilo dėl papildomų darbų
Tikras sprogimas įvyko tada, kai paaiškėjo, kad reikės papildomų darbų. Sąmata didėja. Reikia keisti daugiau vamzdžių, nei planuota. Kai kurios konstrukcijos blogesnės būklės. Dar kažkas „nebuvo numatyta projekte“.
Susirinkime atmosfera buvo tokia, kad net administratorė kalbėjo atsargiau nei įprastai.
– Papildomi darbai būtini, nes kitaip nebus galima tinkamai užbaigti renovacijos, – aiškino ji.
Aldona pakėlė ranką.
– O kodėl iš karto nebuvo numatyta?
– Kai kurie dalykai paaiškėja tik pradėjus darbus.
Jonas neišlaikė:
– Tai ką dabar? Paliekam pusiau?
Aldona atsisuko į jį.
– Jūs visada labai drąsus, kai reikia mokėti visiems.
Jonas trenkė delnu į stalą.
– O jūs visada prieš viską. Dėl tokių kaip jūs namas trisdešimt metų stovėjo kaip sandėlis.
Salėje kilo šurmulys. Vieni pradėjo šaukti, kad darbai turi būti baigti. Kiti klausė, kas kontroliavo rangovus. Kažkas paminėjo broką. Kažkas – galimą sukčiavimą. Kažkas pareikalavo dokumentų. Kažkas išėjo trenkęs durimis.
Po to susirinkimo laiptinė pasidalijo į dvi stovyklas. Tie, kurie „už renovaciją“, ir tie, kurie „prieš“. Nors realybėje viskas buvo daug sudėtingiau. Vieni nebuvo prieš tvarkymą, jie bijojo skolų. Kiti nebuvo už bet kokią kainą, jie bijojo, kad namas toliau grius. Bet ginčui tokios subtilybės nebereikėjo.
Žmonės vieni kitiems priklijavo etiketes.
Kai atsiranda etiketės, dingsta kaimynai
Anksčiau sakydavome: „Aldona iš antro“, „Jonas iš ketvirto“, „Rima su šuniuku“, „Petras, kuris visada taiso dviratį“.
Po renovacijos atsirado kiti apibūdinimai.
„Ta, kur viską stabdė.“
„Tas, kur rėkė susirinkime.“
„Tie, kurie pasirašė nepasitarę.“
„Ta, kuri skundus rašė.“
„Tas, kuris su administratoriumi draugauja.“
Kai žmogus tampa etikete, su juo nebereikia kalbėtis. Užtenka pykti.
Kartą laiptinėje sutikau Aldoną. Ji lėtai nešė šiukšlių maišelį. Iš viršaus leidosi Jonas. Anksčiau jis visada pasisveikindavo pirmas. Tą kartą pažiūrėjo į sieną ir praėjo pro šalį.
Aldona sušnibždėjo:
– Matai? Aš jam jau ne žmogus.
Nežinojau, ką atsakyti.
Po kelių dienų Jonas man pasakė beveik tą patį:
– Su ja neįmanoma. Kad ir ką sakysi, vis tiek būsi vagis arba kvailys.
Ir tada supratau, kad abu jaučiasi įžeisti. Tik nė vienas nebeturi jėgų to pasakyti be pykčio.
Renovacija baigėsi, bet konfliktas liko
Kai pastoliai pagaliau dingo, namas atrodė tikrai gražiau. Fasadą nudažė šviesiai, laiptinė tapo tvarkingesnė, durys naujos, langai sandarūs. Žiemą butuose buvo šilčiau. Kai kurių sąskaitos sumažėjo, nors ne taip įspūdingai, kaip tikėtasi.
Atrodytų, dabar visi turėjo lengviau atsikvėpti.
Bet santykiai negrįžo.
Laiptinėje žmonės vaikščiojo tyliau. Ne todėl, kad tapo ramesni, o todėl, kad nebenorėjo susidurti. Susirinkimuose atsirasdavo mažiau dalyvių, nes daugelis sakė:
– Vis tiek susipyksim.
Bendri reikalai tapo sunkesni. Reikia nuspręsti dėl kiemo tvarkymo – ginčas. Reikia rinkti pinigus papildomam apšvietimui – įtarimai. Reikia susitarti dėl valytojos – priekaištai.
Renovacija sutvarkė sienas, bet atidengė tai, kas daugiabutyje visada buvo po paviršiumi: nepasitikėjimą, baimę likti apgautam, skirtingas galimybes mokėti ir labai mažą įprotį kalbėtis ramiai.
Kodėl daugiabučiuose taip lengva susipykti?
Daugiabutis yra keista bendruomenė. Žmonės gyvena labai arti, bet dažnai beveik nepažįsta vieni kitų. Girdi kaimyno grąžtą, bet nežinai jo finansinės situacijos. Matai jo automobilį, bet nežinai, kad jis slaugo sergančią mamą. Žinai, kad pensininkė priešinasi papildomoms išlaidoms, bet gal nežinai, kad po vaistų jai lieka labai mažai.
Kai ateina bendras sprendimas, visi atsineša savo baimes.
Vienas bijo skolų. Kitas bijo šalčio. Trečias bijo, kad rangovai apgaus. Ketvirtas bijo, kad dėl delsimo projektas pabrangs. Penktas tiesiog pavargęs ir nori, kad kas nors pagaliau nuspręstų už jį.
Jei nėra aiškios informacijos, baimės virsta gandais. Jei nėra pasitikėjimo, kiekviena klaida atrodo kaip sąmokslas. Jei nėra pagarbos, kiekvienas klausimas skamba kaip puolimas.
Taip ir prasideda laiptinės karai.
Ką buvo galima padaryti kitaip?
Po visko dažnai galvoju, kad mūsų name labiausiai pritrūko ne pinigų ir ne dokumentų. Pritrūko aiškaus kalbėjimo.
Reikėjo daugiau paprastų paaiškinimų: kiek tiksliai kainuos, kas gali brangti, kokios rizikos, kokia parama priklauso, kas kontroliuos darbus, kur kreiptis dėl broko, kas atsakingas už komunikaciją.
Reikėjo informaciją pateikti ne tik susirinkimuose, kur visi rėkia vieni per kitus, bet ir raštu – aiškiai, žmoniškai, be biurokratinių sakinių.
Reikėjo atskirai kalbėtis su senjorais ir tais, kuriems finansinė našta didžiausia. Ne spausti juos kaip „stabdžius“, o padėti suprasti, kokios yra galimybės.
Reikėjo turėti vieną ar kelis žmones name, kuriais gyventojai pasitiki ir kurie galėtų tarpininkauti, o ne kurstyti stovyklas.
Ir svarbiausia – reikėjo nepradėti pokalbių nuo kaltinimų.
Nes kai žmogui pasakai „tu nieko nesupranti“, jis ne pradeda suprasti. Jis pradeda gintis.
Bendras namas reikalauja daugiau nei balsavimo
Daugiabutyje nepakanka surinkti parašų. Formaliai sprendimas gali būti priimtas, bet jei pusė namo jaučiasi neišklausyta, konfliktas vis tiek liks.
Balsavimas atsako į klausimą, kas laimėjo. Bet jis neatsako į klausimą, kaip toliau gyvensime vienoje laiptinėje.
Po renovacijos juk niekas neišsikrausto vien todėl, kad pralaimėjo balsavimą. Tie patys žmonės ir toliau susitinka prie pašto dėžučių, laukia meistrų, dalijasi kiemu, girdi vieni kitų žingsnius virš galvos.
Todėl bendri sprendimai turi būti ne tik teisingi pagal procedūrą, bet ir kiek įmanoma žmoniški.
Vieną dieną Aldona ir Jonas vis dėlto pasisveikino
Praėjo beveik metai po renovacijos. Žiema buvo šalta, bet namuose tikrai šilčiau. Vieną rytą laiptinėje sutikau Aldoną. Ji leidosi lėtai, laikydamasi turėklo. Iš viršaus ėjo Jonas.
Akimirka buvo nejauki. Tokios sekundės kartais atrodo ilgesnės už visą susirinkimą.
Jonas sustojo.
– Atsargiai, čia slidu, – pasakė.
Aldona pakėlė akis.
– Ačiū.
Tai buvo viskas. Ne atsiprašymas. Ne susitaikymas. Ne didelis pokalbis apie praeitį. Tik du žodžiai.
Bet tą dieną laiptinė pasirodė šiek tiek lengvesnė.
Gal kaimynų santykiai po tokių ginčų nebegrįžta tokie patys. Gal kai kurios nuoskaudos lieka ilgam. Bet kartais užtenka mažo plyšio sienoje, kad pro jį vėl įeitų truputis normalumo.
Renovacija baigia remontuoti namą, bet žmonėms dar reikia laiko
Dabar mūsų daugiabutis iš išorės atrodo gražiau. Praeiviai gal net pagalvoja: „Tvarkingas namas.“ Jie nemato, kiek ginčų liko po nauju fasadu. Nemato, kiek žmonių nustojo sveikintis, kiek vakarų praleista pykstant, kiek kartų kaimynai vieni kitus laikė priešais.
Bet gal tai ir yra didžiausia pamoka: renovacija nėra tik apie sienas, vamzdžius ir šildymą. Ji yra apie bendrą gyvenimą. Apie gebėjimą priimti sprendimus su žmonėmis, kurių pajamos, amžius, baimės ir nuomonės skiriasi.
Namas gali būti apšiltintas per vieną sezoną. Santykiams kartais reikia daug ilgiau.
Ir jei kada nors vėl teks spręsti didelį bendrą klausimą, norėčiau, kad pradėtume ne nuo šūkio „kas už, kas prieš“, o nuo paprasto klausimo: kaip padaryti taip, kad po visko dar galėtume sveikintis laiptinėje?
