Prieš nešant lauko baldus į sandėliuką padarykite vieną dalyką – pavasarį nereikės kovoti su pelėsiu

Ar ir jums pavasarį, ištraukus iš sandėliuko lauko kėdes ar stalą, pirmiausia tenka uostyti, valyti ir stebėtis, iš kur atsirado tas pilkšvas ar juodas apnašas? Rudenį baldai dažnai sudedami skubant: jau šalta, lyja, norisi kuo greičiau užverti sezoną. Kėdės įnešamos nuo terasos, pagalvėlės sugrūdamos į dėžę, uždaromos durys – atrodo, darbas baigtas.

Tačiau būtent tą akimirką į sandėliuką dažnai įnešama ir didžiausia pavasario problema – drėgmė. Ji gali būti beveik nematoma: keli lietaus lašai kėdės sujungimuose, drėgnas medinis porankis, neišdžiūvęs audinys ar vanduo, susikaupęs po uždangalu. Per žiemą, kai patalpa mažai vėdinama, to visiškai pakanka nemaloniam kvapui ir pelėsiui atsirasti.

Vienas dalykas, kurį verta padaryti prieš sandėliuojant lauko baldus, paprastas: leiskite jiems visiškai išdžiūti. Ne tik nubraukite matomus vandens lašus, o pasirūpinkite, kad drėgmė neliktų siūlėse, tarpuose, pagalvėlių viduje ir po baldų uždangalais. Tai užima šiek tiek laiko rudenį, bet pavasarį gali išgelbėti nuo ilgo šveitimo ir daiktų, kurių jau nesinori nei liesti, nei statyti kieme.

Rudenį atrodo sausa, o po uždangalu lieka visai kas kita

Lauko baldų paviršius po lietaus gali pasirodyti sausas labai greitai, ypač jei trumpam pasirodo saulė ar pakyla vėjas. Tačiau plastiko ir metalo sujungimuose, medienos įtrūkiuose, pintų baldų tarpuose vanduo laikosi ilgiau. Dar daugiau jo gali sugerti tekstilinės dalys – sėdynių pagalvėlės, čiužiniai, dekoratyvinės pagalvės ar medžiaginės kėdžių dalys.

Įnešus tokius daiktus į vėsų sandėliuką, garažą ar rūsį, drėgmė nebeturi kur greitai pasišalinti. Durys dažniausiai uždaromos ilgam, lango nėra arba jis neatidaromas, o aplink sustatyti kiti sezoniniai daiktai dar labiau užspaudžia orą. Šiltesnę žiemos dieną patalpoje susidaręs kondensatas gali pridėti dar vieną drėgmės sluoksnį.

Pelėsis neatsiranda todėl, kad baldas „senas“ ar prastos kokybės. Jam palankiausia nešvara kartu su drėgme ir užsistovėjusiu oru. Ant terasos likusios žiedadulkės, dulkės, maisto trupiniai ar lapų likučiai tampa tuo, ko rudenį net nepastebime, o pavasarį jau matome kaip dėmes ir užuodžiame kaip įsisenėjusį kvapą.

Vien nusausinti skudurėliu dažniausiai neužtenka

Prieš nešant baldus į vidų, pirmiausia verta nuo jų nuvalyti sezoną sukaupusius nešvarumus. Tam dažniausiai pakanka šilto vandens, švelnaus valiklio ir minkšto šepetėlio ar šluostės, tik svarbu atsižvelgti į baldo medžiagą bei gamintojo priežiūros rekomendacijas. Po valymo baldai turi likti lauke ar kitoje gerai vėdinamoje, sausoje vietoje tiek, kiek reikia visiškam išdžiūvimui.

Ypatingo dėmesio prašo pagalvėlės. Jei jų užvalkalus galima nuimti ir skalbti, rudeninis išvalymas yra gera proga tai padaryti, tačiau į sandėliuką jos turi grįžti tik sausos iki galo. Iš išorės sausa pagalvė dar nebūtinai reiškia, kad jos viduje neliko drėgmės – storas užpildas džiūsta lėčiau, todėl paskubėjus galima užrakinti problemą dėžėje visai žiemai.

Medinius baldus verta apžiūrėti ir iš apačios: būtent ten dažnai prilimpa žemės, šlapi lapai, susilaiko vanduo. Metalinių baldų kampuose ir varžtų vietose taip pat gali būti drėgmės. Geriausia nesudėti jų vieno ant kito iškart po valymo, nes prispaustos vietos džiūsta prasčiausiai.

Prieš nešant lauko baldus į sandėliuką padarykite vieną dalyką – pavasarį nereikės kovoti su pelėsiuNuotrauka: Pixabay / rhyslud

Skirtingi baldai, tas pats principas

Šeimai, kuri turi didelį stalą ir kelias kėdes, didžiausia pagunda yra viską sugrūsti į mažiausią laisvą kampą. Tai suprantama – sandėliukai retai būna erdvūs. Vis dėlto tarp baldų paliktas bent nedidelis tarpas padeda orui judėti, o daiktai mažiau remiasi į šaltą ar galimai drėgną sieną.

Senjorams ar žmonėms, kuriems sunku nešioti sunkius baldus kelis kartus, rudeninis planavimas ypač svarbus. Geriau pasirinkti vieną sausą dieną valymui ir džiovinimui, o ne paskutinę lietingą popietę prieš šalčius. Jei baldų iškart įnešti nepavyksta, trumpam juos galima laikyti po stogeliu taip, kad būtų apsaugoti nuo lietaus, bet ne sandariai suvynioti, kol jie dar drėgni.

Dar kitaip situaciją mato žmogus, turintis tik mažą balkoną ir balkoninę dėžę pagalvėlėms. Tokiu atveju itin svarbu neprigrūsti dėžės iki viršaus ir nepalikti jos vietoje, kur renkasi lietaus vanduo. Sandari dėžė saugo nuo tiesioginio lietaus, bet ji nėra stebuklingas sprendimas, jei į ją sudedami jau drėgni daiktai.

Sandėliukas neturi tapti užrakinta drėgmės dėže

Prieš sukraunant baldus verta trumpai įvertinti ir pačią patalpą. Jei joje jau jaučiamas drėgmės kvapas, ant sienų matyti dėmės arba žiemą ten nuolat kaupiasi kondensatas, net idealiai sausi baldai turės sudėtingesnę žiemą. Tokiu atveju padeda reguliarus vėdinimas, daiktų pakėlimas nuo grindų ir neperkrauta erdvė prie sienų.

Uždangalas taip pat turi savo vietą, tačiau jis skirtas apsaugoti švarius ir sausus baldus, o ne paslėpti lietaus pasekmes. Sandariai uždengtas drėgnas stalas ar kėdės gali pradėti skleisti kvapą net tada, kai patalpa atrodo tvarkinga. Jei naudojamas uždangalas, naudinga patikrinti, ar po juo nelieka vandens ir ar audinys pats nėra šlapias.

Verslui, parduodančiam lauko baldus, čia taip pat verta kalbėti paprastai, o ne vien žadėti, kad baldas „atsparus orui“. Pirkėjui dažnai reikia ne įmantraus priežiūros aprašo, bet aiškaus priminimo: nuvalykite, išdžiovinkite, neįspauskite į drėgną kampą. Tokia smulkmena dažnai lemia, ar pavasarį žmogus džiaugsis išsaugotu baldu, ar ieškos naujo.

Pavasarį maloniau pirmą šiltą dieną išnešti kėdes į lauką, o ne pradėti sezoną su pirštinėmis, valikliais ir nemaloniu kvapu. Lauko baldams nereikia sudėtingos žiemos ceremonijos – jiems labiausiai reikia vieno dalyko: į sandėliuką patekti tik tada, kai drėgmė jau likusi lauke.