Kol žmogus sveikas, laiptai atrodo smulkmena. Penktas aukštas? Na, truputį uždusai, sustojai prie durų, atrakini, ir gyvenimas tęsiasi. Jaunystėje net gali pasakyti, kad tai nemokama mankšta. Kasdien po kelis kartus aukštyn žemyn – širdžiai gerai, kojoms gerai, nereikia sporto klubo.
Bet senatvėje tie patys laiptai gali virsti siena.
Ne perkeltine prasme. Tikra siena tarp žmogaus ir kiemo, parduotuvės, vaistinės, gydytojo, suoliuko prie namo, pokalbio su kaimyne, saulės ant veido.
Apie tai pagalvojau tą dieną, kai laiptinėje sutikau poną Vytautą. Jis gyvena mūsų name penktame aukšte. Vienas. Be lifto. Anksčiau dažnai matydavau jį kieme – sėdėdavo ant suoliuko, lesindavo balandžius, kartais kalbėdavosi su kaimynais apie orą, pensijas ir tai, kad „jaunimas dabar viską skuba“.
Paskui jis dingo.
Ne iš karto. Pamažu. Iš pradžių nebepasirodydavo rytais. Vėliau – savaitgaliais. Galiausiai supratau, kad nemačiau jo gal porą mėnesių.
Tą dieną lipau laiptais su pirkinių maišais ir tarp trečio bei ketvirto aukšto išgirdau sunkų kvėpavimą. Ponas Vytautas stovėjo atsirėmęs į turėklą, viena ranka laikė maišelį, kita – krūtinę.
– Gal padėti? – paklausiau.
Jis bandė nusišypsoti.
– Ne, vaikeli. Aš tik minutę pailsėsiu.
Bet ta minutė buvo ilga. Per ilga žmogui, kuris kažkada laiptais lipdavo beveik nepastebimai.
Paėmiau jo maišelį.
– Leiskit, panešiu.
– Ten tik duona ir pienas.
– Tai duona ir pienas irgi turi svorį.
Jis nusijuokė, bet akyse mačiau ne juoką. Mačiau gėdą. Tą tylų senų žmonių gėdos jausmą, kai jie nebenori pripažinti, kad kasdieniai dalykai tapo per sunkūs.
„Aš ne tingiu. Aš skaičiuoju laiptus“
Užlipome iki penkto aukšto labai lėtai. Jis sustojo dar du kartus. Prie savo durų atsirėmė į sieną ir kurį laiką nieko nesakė.
– Seniai buvot lauke? – paklausiau.
Vytautas atrakino duris ir atsiduso.
– Prieš keturias dienas.
– Keturias?
– O kam eiti? Parduotuvė toli, vaistinė dar toliau. Jei blogai pasijusiu apačioj, kas mane užtemps atgal?
Jo bute buvo tvarkinga, bet tvyrojo toks oras, koks būna, kai langai atidaromi retai. Ant stalo – vaistų dėžutė, kraujospūdžio matuoklis, televizoriaus pultelis, akiniai. Prie durų – sulankstomas pirkinių krepšys su ratukais, tik jis beveik nenaudojamas.
– Juk turit tą krepšį, – pasakiau.
Jis mostelėjo ranka.
– Krepšys laiptais pats nelipa.
Atsisėdo ant kėdės virtuvėje ir tada pasakė sakinį, kurio ilgai nepamiršau:
– Aš ne tingiu eiti į lauką. Aš skaičiuoju laiptus.
Pasirodo, prieš kiekvieną išėjimą jis galvoja ne apie tai, ką nusipirks ar kur nueis. Jis galvoja apie tai, ar užteks jėgų grįžti. Ar neužtems akyse. Ar nesuskaus kelio. Ar kas nors bus laiptinėje, jei prireiks pagalbos. Ar spės užlipti iki tualeto. Ar nebus per karšta. Ar nebus slidu.
Jaunam žmogui išėjimas į lauką yra veiksmas. Senam žmogui penktame aukšte be lifto – planas.
Laiptai pamažu susiaurina gyvenimą
Iš pradžių žmogus nustoja eiti be reikalo. Nebeina pasivaikščioti „šiaip sau“. Nebeina iki suoliuko. Nebeina į turgų, nes parduotuvėje arčiau. Tada nebeina ir į parduotuvę, jei galima paprašyti kaimynės nupirkti pieno. Vėliau pradeda atidėti vizitus pas gydytoją, nes vien mintis apie nusileidimą ir pakilimą išvargina dar prieš apsiaunant batus.
Taip gyvenimas mažėja. Ne per vieną dieną. Jis mažėja po vieną atsisakytą išėjimą.
Ponas Vytautas anksčiau pats eidavo į vaistinę. Dabar vaistus kartais atneša socialinė darbuotoja, kartais kaimynas, kartais jis prašo sūnaus, kuris gyvena kitame mieste ir atvažiuoja ne taip dažnai, kaip norėtų.
– Vaikai turi savo gyvenimus, – sako jis. – Negaliu kiekvieną kartą skambinti dėl smulkmenos.
Bet ta „smulkmena“ senam žmogui gali būti visas pasaulis: šviežia duona, kraujospūdžio vaistai, pasivaikščiojimas, pokalbis, jausmas, kad dar esi gyvenimo dalis.
Vienatvė prasideda ne tada, kai nėra žmonių
Vytautas nėra visiškai vienas. Jis turi sūnų, anūkę, kelis kaimynus. Bet vienatvė ne visada reiškia, kad nėra kam paskambinti. Kartais ji reiškia, kad nėra kaip išeiti.
Kai žmogus gyvena penktame aukšte be lifto, kiekvienas susitikimas turi kainą. Fizinę kainą. Skausmo, dusulio, nuovargio, baimės kainą.
– Kartais girdžiu kieme vaikus, – pasakojo jis. – Atsisėdu prie lango ir žiūriu. Atrodo, tik penki aukštai. Bet kartais kaip kitas miestas.
Tas sakinys skaudus todėl, kad jis labai tikslus. Kieme gyvenimas vyksta čia pat. Už lango. Žmogus jį mato, girdi, bet nebegali lengvai jame dalyvauti.
Ir tada televizorius tampa pašnekovu. Langas – pasivaikščiojimu. Telefonas – vieninteliu tiltu į pasaulį.
Problema ne tik vieno žmogaus
Tokių žmonių Lietuvoje daug. Senesni daugiabučiai, penkti aukštai, jokio lifto, siauri laiptai, sunkios durys, slidūs įėjimai žiemą. Kol gyventojai jauni, tai atrodo nepatogumas. Kai jie sensta, tai tampa socialine problema.
Žmogus gali dar būti pakankamai savarankiškas: pats pasigaminti valgyti, pats susitvarkyti, pats priimti sprendimus. Bet laiptai iš jo atima galimybę išeiti. Tada jis tampa priklausomas ne todėl, kad visiškai negali savimi pasirūpinti, o todėl, kad pastatas nėra pritaikytas jo amžiui.
Ir čia dažnai pasimato nematoma senatvės pusė. Mes kalbame apie pensijas, vaistus, gydytojus, bet per mažai kalbame apie laiptus. Apie durų slenksčius. Apie turėklus. Apie suoliuką prie laiptinės. Apie tai, kad kartais žmogaus gyvenimą pagerina ne didelė reforma, o paprastas klausimas: „Ar jums reikia ką nors atnešti iš parduotuvės?“
Kaimynai gali tapti tikru saugumo tinklu
Po to pokalbio pradėjau dažniau pasibelsti pas Vytautą. Ne kasdien, kad nesijaustų prižiūrimas, bet kartais. Paklausti, ar reikia ko iš parduotuvės. Ar turi vaistų. Ar viskas gerai.
Iš pradžių jis atsisakinėjo.
– Nereikia, nereikia, aš pats.
Vėliau kartą tyliai pasakė:
– Jei eitumėt pro vaistinę, gal galėtumėt paimti?
Tai buvo ne tik prašymas. Tai buvo pasitikėjimas.
Dar keli kaimynai irgi pradėjo padėti. Viena moteris iš antro aukšto kartą per savaitę paskambina ir paklausia, ar reikia produktų. Jaunas vyras iš ketvirto aukšto kartais išneša šiukšles. Kita kaimynė palieka laikraštį prie durų.
Atrodo smulkmenos. Bet žmogui, kuris gyvena uždarytas laiptais, tai nėra smulkmenos. Tai ženklas, kad jis neužmirštas.
Reikia ne gailesčio, o pagarbios pagalbos
Svarbu suprasti: daug senjorų nenori jaustis našta. Jie gali atsisakyti pagalbos ne todėl, kad jos nereikia, o todėl, kad jiems gėda. Jie bijo būti laikomi silpnais, įkyriais, bejėgiais.
Todėl geriausia pagalba yra labai konkreti ir paprasta.
Ne „skambinkit, jei ko reikės“, nes dažniausiai žmogus neskambins.
Geriau: „Rytoj eisiu į parduotuvę. Ar paimti pieno ir duonos?“
Ne „jums reikėtų daugiau išeiti“.
Geriau: „Šiandien gražus oras. Jei norit, galiu palydėti iki suoliuko ir atgal.“
Ne „kodėl jūs niekur neinat?“
Geriau: „Ar sunku lipti laiptais? Gal galima ką nors sugalvoti?“
Pagalba neturi atimti orumo. Ji turi palengvinti gyvenimą.
Ką gali padaryti artimieji?
Jei jūsų tėvai ar seneliai gyvena aukštai be lifto, svarbu ne tik paskambinti ir paklausti „kaip laikaisi“. Daug žmonių atsakys „gerai“, net jei jau savaitę neišėjo iš namų.
Reikia klausti konkrečiau: kada paskutinį kartą buvai lauke? Ar užtenka maisto? Ar turi vaistų? Ar nesunku nusileisti? Ar grįžtant reikia sustoti? Ar turi kur atsisėsti laiptinėje, jei pavargsti?
Kartais verta sudaryti paprastą pagalbos planą. Kas atneša produktų. Kas nuveža pas gydytoją. Kas paskambina kelis kartus per savaitę. Kas turi atsarginį raktą nelaimės atveju. Ar namuose yra telefonas pasiekiamoje vietoje. Ar žmogus gali išsikviesti pagalbą, jei pargriūtų.
Tai nėra perdėtas rūpestis. Tai realus saugumas.
Kartais sprendimas turi būti didesnis
Ne viską išspręs kaimynų gerumas. Kai žmogus nebegali saugiai išeiti iš penkto aukšto, reikia galvoti rimčiau: socialinės paslaugos, pagalba į namus, būsto keitimas į žemesnį aukštą, gyvenimas arčiau artimųjų, techninės pagalbos priemonės.
Tai sunkūs sprendimai. Ypač žmogui, kuris tame bute pragyveno keliasdešimt metų. Jam ten prisiminimai, baldai, nuotraukos, jo gyvenimo ritmas. Pasakyti „kraustykis“ lengva tik tam, kuris pats neturi palikti savo namų.
Todėl apie tai reikia kalbėti jautriai ir iš anksto, ne tada, kai jau įvyko nelaimė.
Penktas aukštas gali tapti nematomu kalėjimu
Kartą vasaros vakarą padėjau Vytautui nusileisti į kiemą. Jis ėjo lėtai, laikydamasis turėklo. Prie kiekvieno aukšto sustodavome. Apačioje jis atsisėdo ant suoliuko ir ilgai tylėjo.
– Kvepia liepom, – pasakė.
Aš net nebuvau pastebėjusi.
Jam tas kvapas buvo įvykis. Man – tiesiog vakaras.
Štai kur skirtumas. Kai gali išeiti kada nori, laukas atrodo savaime suprantamas. Kai išeini tik tada, kai tikrai būtina, net liepų kvapas tampa dovana.
Po pusvalandžio jis pasakė:
– Reikės lipti atgal.
Ir džiaugsmas iš karto susimaišė su nerimu.
Tada labai aiškiai supratau: problema ne ta, kad senas žmogus nenori gyventi aktyviau. Kartais jis labai nori. Bet tarp jo ir gyvenimo stovi penki aukštai.
Mes visi galime kada nors atsidurti prie tų pačių laiptų
Ši istorija nėra tik apie poną Vytautą. Ji apie tai, kad senatvė dažnai prasideda ne staiga, o nuo mažų praradimų. Šiandien nebeišeinu vakare. Rytoj neinu į parduotuvę. Poryt atidedu gydytoją. Dar vėliau laukiu, kol kas nors ateis.
Kol esame jauni, laiptai atrodo tik konstrukcija. Senatvėje jie gali tapti klausimu: ar šiandien dar priklausau pasauliui už durų?
Todėl verta pastebėti žmones savo laiptinėje. Ypač tuos, kurie anksčiau būdavo matomi, o dabar dingo. Gal jiems nereikia daug. Gal tik paklausti. Gal tik parnešti vaistų. Gal tik palydėti iki suoliuko. Gal tik priminti, kad jų penktas aukštas nėra pasaulio pabaiga.
Ponas Vytautas dabar į lauką išeina dažniau. Ne kasdien. Ne taip, kaip anksčiau. Bet kartais mes su kaimynais padedame. Ir kai jis sėdi ant suoliuko, pasitaiso kepurę ir sako „šiandien oras geras“, supranti, kad žmogui grąžinta ne tik galimybė pabūti lauke.
Jam grąžinta maža dalis gyvenimo.
