Šilumos siurblys gali sutaupyti ne tiek, kiek tikėjotės: pirmoji žiema kartais pateikia labai nemalonią staigmeną

Atėjus šalčiams elektros suvartojimas beveik visada auga

Oras–vanduo šilumos siurbliai labai populiarūs todėl, kad jiems nereikia nei gręžinio, nei didelio sklypo gruntiniam kolektoriui. Tačiau jų silpnoji vieta akivaizdi iš paties pavadinimo – energija imama iš lauko oro, o jis žiemą nuolat keičiasi.

Kai lauke +7 ar +10 laipsnių, sąlygos siurbliui labai palankios. Kai temperatūra krenta žemyn, iš oro paimti tą patį energijos kiekį tampa sunkiau. Tuo pat metu pats namas pradeda prarasti daugiau šilumos, todėl sistema turi pagaminti daugiau būtent tada, kai jai dirbti sunkiausia.

Dar vienas natūralus reiškinys – lauko bloko apledėjimas. Esant drėgnam ir šaltam orui ant šilumokaičio kaupiasi šerkšnas, trukdantis oro srautui. Kad jo atsikratytų, siurblys periodiškai paleidžia atitirpinimo ciklą.

Tai nėra gedimas. Tai visiškai normalus sistemos darbas. Tačiau atitirpinimui reikia energijos, o tuo metu šiluma į namą gali būti tiekiama kitaip arba trumpam sumažėti. Visa tai prisideda prie realaus sezoninio suvartojimo ir paaiškina, kodėl laboratorinis efektyvumo skaičius nebūtinai sutampa su tuo, ką matote elektros skaitiklyje sausio mėnesį.

Šilumos siurblys namuoseNuotrauka: OpenAI

Pavojingiausias sąskaitai gali būti elektrinis tenas

Daugelyje šilumos siurblių sistemų yra papildomas elektrinis šildytuvas. Jis reikalingas tam, kad padėtų labai šaltomis dienomis, pagreitintų karšto vandens ruošimą arba įsijungtų tada, kai vien kompresoriaus galios nepakanka.

Pats jo buvimas nėra problema. Problema prasideda tada, kai papildomas elektrinis šildymas dirba gerokai dažniau, nei turėtų.

Elektrinis tenas iš esmės veikia kaip paprastas tiesioginio elektrinio šildymo elementas. Viena kilovatvalandė elektros virsta maždaug viena kilovatvalande šilumos. Čia nebelieka šilumos siurblio pranašumo, kai iš vienos kilovatvalandės elektros gaunamos kelios kilovatvalandės šilumos.

Dėl to, jei po pirmos žiemos sąskaita nustebino, viena pirmųjų užduočių turėtų būti patikrinti, kiek elektros sunaudojo pats kompresorius ir kiek – papildomas elektrinis šildytuvas. Kai kuriais atvejais būtent čia randamas atsakymas, kodėl teoriniai skaičiavimai ir realybė taip stipriai išsiskyrė.

Priežastis gali būti netinkamai parinkta siurblio galia, per aukšta reikalaujama vandens temperatūra, klaidingi nustatymai arba tiesiog blogai sukonfigūruota sistema.

Netinkama šildymo kreivė gali tyliai kainuoti visą sezoną

Vienas iš dalykų, kurių nauji šilumos siurblių savininkai dažnai nesupranta, yra šildymo kreivė. Paprastai tariant, ji nustato, kokios temperatūros vandenį sistema turi ruošti priklausomai nuo temperatūros lauke.

Jei kreivė nustatyta per aukštai, siurblys ruoš karštesnį vandenį, nei realiai reikia namui. Kambariuose galbūt bus labai šilta, tačiau elektros suvartojimas didės. Jei kreivė per žema, namai gali būti nepakankamai šildomi.

Optimalus variantas yra toks, kai tiekiamo vandens temperatūra kuo žemesnė, bet patalpose vis tiek išlaikomas norimas komfortas.

Šilumos siurbliai paprastai mėgsta dirbti ilgai, ramiai ir stabiliai. Tai kitoks principas nei sistema, kurią įjungiame kelioms valandoms, stipriai prišildome ir tada visiškai išjungiame.

Todėl didelis temperatūros mažinimas naktį ne visada duoda tokį efektą, kokio tikimasi. Jei namas per naktį stipriai atvėsta, ryte sistemai teks greitai kompensuoti prarastą šilumą. Tam gali prireikti aukštesnės vandens temperatūros arba net elektrinio teno pagalbos.

Žinoma, viskas priklauso nuo namo masyvumo, izoliacijos, grindinio ar radiatorinio šildymo ir pačios automatikos. Tačiau principas gana paprastas: šilumos siurblys dažnai geriausiai jaučiasi ne nuolat „gainiojamas“, o paliktas stabiliai palaikyti temperatūrą.

Net vienas papildomas laipsnis kambaryje kainuoja daugiau, nei atrodo

Lyginant sąskaitas labai lengva pamiršti vieną paprastą dalyką – ar tikrai namuose palaikėte tokią pačią temperatūrą kaip anksčiau.

Jei su senu katilu šeima gyveno prie 20–21 °C, o įsirengusi šilumos siurblį nusprendė, kad dabar galima laikyti 23 °C, sąskaitų palyginimas nebebus visai sąžiningas. Didesnė vidaus temperatūra reiškia didesnius šilumos nuostolius į lauką, todėl sistema natūraliai sunaudoja daugiau.

Ir dažnai būtent po naujos sistemos įrengimo žmonės pradeda šildytis komfortiškiau. Anksčiau taupant kurą kambariuose būdavo vėsiau, o dabar automatinė sistema visą parą palaiko vienodą šilumą. Gyvenimo kokybė pagerėja, bet tada negalima tikėtis, kad energijos sąnaudos bus lyginamos su ankstesniu, taupesniu režimu.

Sąskaitoje slepiasi ir karštas vanduo

Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – šilumos siurblys dažnai ruošia ne tik šilumą namams, bet ir karštą vandenį.

Jei šeimoje gyvena keli žmonės, visi kasdien maudosi duše, naudojama vonia arba tiesiog sunaudojama daug karšto vandens, tai gali sudaryti reikšmingą bendro elektros suvartojimo dalį.

Vandenį pašildyti iki aukštesnės temperatūros siurbliui sunkiau nei tiekti žemesnės temperatūros vandenį grindiniam šildymui. Be to, yra ir pačio boilerio ar talpos šilumos nuostoliai.

Jei įrengta nuolatinė karšto vandens cirkuliacija, šilumos nuostoliai gali būti dar didesni. Patogu, kai atsukus čiaupą karštas vanduo atbėga iš karto, tačiau cirkuliacijos vamzdžiai visą laiką atiduoda šilumą aplinkai.

Dalis sistemų taip pat periodiškai pakelia boilerio temperatūrą higienos sumetimais. Kai kuriais atvejais tam naudojamas elektrinis tenas, todėl tokie ciklai taip pat atsispindi suvartojime.

Dėl šios priežasties bandant suprasti, „kiek sunaudojo šildymas“, neužtenka pažiūrėti į bendrą namo elektros skaitiklį. Jis tuo pačiu maitina šilumos siurblį, boilerį, viryklę, buitinę techniką, apšvietimą, galbūt elektromobilį ar kitus didelius vartotojus.

Atsipirkimo laikas nėra vienodas kiekvienam namui

Dar viena vieta, kur lūkesčiai dažnai susiduria su realybe, yra investicijos atsipirkimas. Kartais galima išgirsti labai konkrečius pažadus: „atsipirks per penkerius metus“ arba „po septynerių metų jau būsite pliuse“. Tačiau tokie skaičiai be konkretaus namo analizės mažai ką reiškia.

Vienam namui šilumos siurblys pakeičia brangų tiesioginį elektrinį šildymą, todėl sutaupymas gali būti labai ryškus. Kitame jis pakeičia gana ekonomišką modernų katilą, todėl skirtumas bus daug mažesnis.

Į bendrą investiciją reikia įtraukti ne vien patį siurblį. Prisideda montavimas, elektros instaliacijos pakeitimai, boileris, valdymas, akumuliacinė talpa, vamzdynų darbai, galimi radiatorių keitimai, hidraulinis balansavimas ir kitos detalės.

Jei pasirenkamas žemė–vanduo sprendimas, gali prireikti gręžinio arba gruntinio kolektoriaus, todėl pradinis biudžetas dar didesnis. Tiesa, toks šilumos šaltinis žiemą yra stabilesnis nei lauko oras, todėl sezoninis efektyvumas gali būti pastovesnis.

Oras–vanduo sistema dažniausiai įrengiama paprasčiau, tačiau jos efektyvumą labiau veikia oro temperatūra.

Todėl atsipirkimą lemia visas komplektas: ankstesnis šildymo būdas, elektros tarifas, namo šilumos nuostoliai, realus sezoninis efektyvumas, vidaus temperatūra, karšto vandens naudojimas, įrengimo kaina, aptarnavimo išlaidos ir energijos kainų pokyčiai ateityje.

Lauko blokas turi ne tik šildyti, bet ir netrukdyti gyventi

Oras–vanduo šilumos siurblio lauko bloke dirba ventiliatorius ir kompresorius, todėl visiškai begarsis jis nebus.

Šiuolaikiniai modeliai gali būti labai tylūs, tačiau net ir tylus įrenginys netinkamoje vietoje gali pradėti erzinti. Ypač naktį, kai aplinka rami, o foninio miesto triukšmo beveik nėra.

Jeigu lauko blokas montuojamas tiesiai po miegamojo langu, siaurame kampe tarp dviejų sienų arba vietoje, kur garsas stipriai atsispindi, triukšmas gali būti juntamas daug labiau.

Svarbios ir vibracijos. Blogai sumontuotas blokas gali perduoti vibraciją į sieną ar kitą konstrukciją, o tada garsas viduje bus girdimas net labiau nei lauke.

Todėl vietą reikia apgalvoti iš anksto. Lauko blokui turi pakakti oro, turi būti užtikrintas vandens nutekėjimas atitirpinimo metu, o triukšmas neturėtų būti nukreiptas nei į savo, nei į kaimyno miegamojo langus.

Perkelti jau sumontuotą bloką vėliau galima, tačiau tai gali reikšti papildomus vamzdynų, šaltnešio ir elektros darbus.

Sumontuoti ir pamiršti visam gyvenimui nepavyks

Šilumos siurblys tikrai nereikalauja tokios kasdienės priežiūros kaip malkinis katilas, tačiau tai nereiškia, kad jo galima niekada nebežiūrėti.

Lauko blokas turi laisvai kvėpuoti. Jo negalima užkrauti daiktais, užauginti krūmais ar palikti visiškai užverstą sniegu. Rudenį aplink jį gali prisikaupti lapų, žiemą – sniego ir ledo, todėl verta bent kartais pasižiūrėti, ar oro srautui niekas netrukdo.

Ypač svarbus atitirpusio vandens nutekėjimas. Žiemą jo gali susidaryti nemažai, o jei vanduo neturi kur nubėgti ir užšąla tiesiai po įrenginiu, ilgainiui gali susiformuoti didelis ledo sluoksnis.

Periodinė profesionali patikra taip pat nėra vien formalumas. Specialistas gali pastebėti slėgio, srauto, nustatymų, cirkuliacijos ar kitus sutrikimus dar prieš jiems pavirstant didele problema.

Kartais žmogus mėnesius moka didesnes sąskaitas net nežinodamas, kad sistemoje tiesiog neteisingai nustatyta viena reikšmė.

Dingus elektrai sustos ir šildymas

Šilumos siurblys priklausomas nuo elektros. Dingus maitinimui nustoja veikti kompresorius, valdymas ir cirkuliaciniai siurbliai, todėl nutrūksta šildymas ir karšto vandens ruošimas.

Žinoma, gerai apšiltintas namas per valandą neatvės, tačiau ilgesnis elektros tiekimo sutrikimas jau gali tapti problema.

Čia šilumos siurblys nėra išskirtinis. Daugeliui šiuolaikinių dujinių ir automatinių kieto kuro katilų taip pat reikia elektros ventiliatoriams, siurbliams ir valdymui.

Tačiau pilnai maitinti šilumos siurblį iš paprasto mažo atsarginio šaltinio nėra taip lengva. Kompresorius ir elektriniai tenai gali pareikalauti nemažos galios, todėl atsarginis maitinimas turi būti projektuojamas pagal konkrečią sistemą.

Mažas UPS gali palaikyti dalį automatikos ar cirkuliaciją, tačiau norint realiai šildyti namą dingus elektrai reikia kur kas rimtesnio sprendimo.

Jeigu vietovėje elektros dingimai dažni arba ilgi, šį klausimą verta spręsti dar projektuojant sistemą, o ne tada, kai pirmą žiemos vakarą dingsta elektra.

Kada šilumos siurblys iš tiesų parodo geriausią rezultatą

Palankiausios sąlygos šilumos siurbliui yra gerai apšiltintas namas, nedideli šilumos nuostoliai ir žemos temperatūros šildymo sistema. Tada nereikia ruošti labai karšto vandens, kompresorius gali dirbti stabiliai ir didžiąją sezono dalį išlaikyti gerą efektyvumą.

Naujos statybos namuose tokias sąlygas pasiekti paprasčiau, tačiau tai nereiškia, kad senas namas automatiškai netinka. Tinkamai renovavus, sumažinus šilumos nuostolius, patikrinus radiatorius, srautus ir elektros įvadą, šilumos siurblys gali sėkmingai veikti ir senesniame pastate.

Bėda prasideda tada, kai įrenginys perkamas pirmiau, o klausimai užduodami vėliau.

Geras rezultatas priklauso ne vien nuo gamintojo logotipo ant lauko bloko. Reikia tinkamai apskaičiuotos galios, gero projekto, profesionalaus montavimo, tinkamos šildymo sistemos, teisingų nustatymų ir žmogaus, kuris po montavimo paaiškintų savininkui, kaip ta sistema turi būti naudojama.

Po pirmosios žiemos verta ne tik pasižiūrėti į galutinę elektros sąskaitą, bet ir išanalizuoti pačios sistemos duomenis. Kiek dirbo kompresorius? Kiek sunaudojo elektrinis tenas? Kokios buvo vandens temperatūros? Ar šildymo kreivė nebuvo per aukšta? Ar siurblys dažnai junginėjosi? Ar visi kontūrai turėjo pakankamą srautą?

Jeigu suvartojimas neįprastai didelis, problema nebūtinai slypi pačiame šilumos siurblyje. Priežastis gali būti per dažnai dirbantis elektrinis papildomas šildymas, netinkamai sureguliuota kreivė, prastas hidraulinis balansavimas, per maži radiatoriai arba tiesiog daug didesni namo šilumos nuostoliai, nei buvo numatyta prieš įrengimą.

Todėl šilumos siurblys nėra stebuklinga dėžė, kurią pastatai prie sienos ir nuo kitos dienos sąskaitos automatiškai sumažėja perpus. Gerai suprojektuotoje sistemoje jis gali būti labai ekonomiškas ir patogus, tačiau blogai parinktame ar nesutvarkytame name gali nuvilti jau pirmąją žiemą. Ir dažnai tada kaltas būna ne pats įrenginys, o visa tai, kas buvo padaryta – arba nepadaryta – iki paspaudžiant mygtuką „įjungti“.