Galvojau virtuvę susidėsiu pats iš IKEA, kas čia sunkaus. Dėliojau 3 dienas ir durelės vis tiek atsidaro kreivai

Pirmadienio vakarą stovėjau virtuvėje su matavimo juosta rankoje ir žiūrėjau į spintelės dureles, kurios kabinosi už gretimų. Man 38-eri, gyvenu Kaune su žmona ir aštuonmete dukra, dirbu biure, o po darbo dažniausiai bandau susitvarkyti tai, kam savaitgaliais neužtenka laiko. Seną virtuvę buvome pavargę valyti ir taisyti: vienas stalčius strigo, po kriaukle vis atsirasdavo drėgmės, o ant stalviršio vos tilpdavo virdulys ir pjaustymo lentelė. Kai nusprendėme ją atnaujinti, atrodė, kad spinteles galėsime surinkti patys ir bent čia sutaupyti.

Planavau, kad per vieną savaitgalį susuksime korpusus, kitą dieną pritvirtinsime prie sienos, o paskui liks smulkmenos. Parduotuvėje viskas atrodė paprasta: dėžės sunumeruotos, pavyzdžiai sustatyti, darbuotojas pasakė, kad žmonės tokius baldus namuose susirenka nuolat. Į butą parsivežėme pilną koridorių plokščių, maišelių ir kartono, o žmona jau kalbėjo apie kavą prie naujo stalviršio. Tik tarp „surinkti spintelę“ ir „turėti normalią virtuvę“ pasirodė esą nemažai vakarų, dulkių ir ginčų dėl kelių milimetrų.

Dėžės koridoriuje atrodė daug paprasčiau nei virtuvės siena

Pirmą vakarą buvau nusiteikęs gerai. Pasitiesiau kartoną ant grindų, susidėjau atsuktuvus, gulsčiuką, pieštuką ir iš sandėliuko atsinešiau seną gręžtuvą. Dukra iš pradžių padavinėjo varžtų maišelius, bet po dešimties minučių jai nusibodo, nes instrukcijų paveikslėliai jai atrodė kaip matematikos uždaviniai. Mes su žmona pradėjome nuo apatinių spintelių, ir pirmos dvi susidėjo be didesnių bėdų.

Sunkiau pasidarė, kai reikėjo nuspręsti, nuo kurios vietos tiksliai pradėti tvirtinti visą eilę. Mūsų grindys, pasirodo, nėra tokios lygios, kaip maniau per devynerius gyvenimo čia metus. Viename kampe kojeles reikėjo sukti beveik iki galo, kitame spintelė lyg ir stovėjo normaliai, bet gulsčiukas rodė kitaip. Aš numojau ranka, sakydamas, kad stalviršis viską suvienodins, nors pats jaučiau, kad toks „ai, bus gerai“ vėliau dažniausiai kainuoja laiką.

Vakare virtuvėje jau nebuvo kur normaliai praeiti. Prie šaldytuvo stovėjo dėžė su rankenėlėmis, ant palangės gulėjo instrukcijos, prie durų liko purvini batai, nes tą dieną dar buvau lėkęs į statybinių prekių parduotuvę. Vakarienei valgėme pirktinius koldūnus, nes viryklę buvome atitraukę į kitą kambario pusę. Žmona tada tyliai pasakė: „Gal nereikėjo taip skubėti atsisakyti žmogaus, kuris būtų sumontavęs?“ Aš atsakiau kiek per aštriai, kad čia tik pirma diena ir nereikia daryti išvadų iš kelių spintelių.

Vienas netikslus matavimas persikėlė per visą eilę

Antrą dieną supratau, kad pirmosios spintelės nebuvo visai tiesios. Pamačiau tai ne iš karto, o kai šalia pastatėme kitą ir viršuje liko keistas tarpas. Apačioje jos lyg ir glaudėsi, per vidurį jau nebe, o durelių kraštai nesutapo. Kelis kartus jas stumdžiau, reguliavau kojeles ir vis tikrinau, ar ne pats kreivai laikau gulsčiuką.

Didžiausia mano klaida buvo ta, kad bandžiau taisyti tik tą vietą, kuri labiausiai kliuvo akiai. Pakeldavau vieną kampą, tada pasislinkdavo kita spintelė, o po to nebetikdavo tarpas prie sienos. Žmona laikė, kol aš sukau, bet ji pavargo, nes rankas reikėjo laikyti nepatogiai, o aš vis kartojau: „Dar sekundę.“ Tų sekundžių prisirinko beveik valanda.

Galiausiai išardžiau tai, ką jau buvau priveržęs. Labiausiai erzino ne pats darbas, o jausmas, kad grįžtu atgal, nors buvau įsitikinęs, jog judu pirmyn. Ant šaldytuvo visą laiką kabėjo sąskaita už buitinę techniką, ir ji primindavo, kad tas atnaujinimas jau seniai nebėra vien smagus savaitgalio projektas. Vis dėlto pradėję iš naujo nuo vieno kampo bent jau ramiau susitarėme, ką tikriname pirmiausia ir ko dar neprisukame, kol nesame tikri.

Kauno buto virtuvėje šeima dėlioja spintelių dalis tarp dėžių ir įrankių.Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Durelės parodė, kad korpusų neužtenka vien pastatyti

Trečią dieną virtuvė pagaliau pradėjo panašėti į virtuvę. Korpusai stovėjo vietoje, stalčiai įsistūmė, buvome pakabinę kelias viršutines spinteles, nors prie jų užtrukau gerokai ilgiau, nei tikėjausi. Tada atėjo laikas uždėti dureles, ir buvau įsitikinęs, kad čia jau bus lengvesnioji dalis. Reikia pritvirtinti vyrius ir užspausti dureles į vietą.

Pirma durelė užsidarė per aukštai, antra liko žemiau, trečia kabino ketvirtą. Reguliavimo varžtus sukiojau pagal instrukciją, bet iš pradžių atrodė, kad kiekvienas pasukimas tik sukuria naują bėdą. Vieną durelę buvau sureguliavęs taip, kad atidaryta atrodė gerai, bet uždarius likdavo didesnis tarpas. Kita užsidarė visai neblogai, tik rankenėlė buvo aukščiau už gretimos.

Į virtuvę užėjusi dukra pasakė, kad spintelės „žiūri kreivai“. Iš jos pusės tai nebuvo pajuoka, bet man tuo metu taip nuskambėjo. Trumpam padėjau atsuktuvą ant grindų ir išėjau išnešti šiukšlių, nors lauke lynojo. Grįžęs jau nebesistengiau visko padaryti idealiai vienu kartu: sureguliavau vieną durelių porą, atsitraukiau kelis žingsnius, kelis kartus jas atidariau ir uždariau, tik tada perėjau prie kitos.

Prie stalviršio sustojome ne dėl nuovargio vien

Stalviršio montavimą palikome kitai dienai, ir tai buvo protingiausias sprendimas per tas tris dienas. Vakare abu buvome pavargę ne tik fiziškai. Aš pykau ant savęs, kad buvau pernelyg užsispyręs, o žmona pyko, nes kiekvieną jos pastabą priimdavau kaip priekaištą. Virtuvėje stovėjo kelios kreivai sureguliuotos durelės, bet ginčas buvo ne vien apie jas.

Prie arbatos pasakiau, kad man buvo gėda pripažinti, jog ne viską moku, nors pats siūliau daryti viską patiems. Žmona atsakė: „Niekas nesitiki, kad iš karto mokėsi, tik nereikia apsimesti, kad pagalbos nereikia.“ Kitą rytą paskambinau pažįstamam, kuris yra surinkęs ne vieną virtuvę, ir paprašiau ne perimti darbo, o užsukti pažiūrėti, kur mes stringame.

Jis nesijuokė ir nedarė iš to didelės problemos. Parodė, kur dar reikėjo atlaisvinti tvirtinimus, sulyginti spintelių priekį ir tik tada grįžti prie durelių. Kai kuriuos dalykus pataisėme per pusvalandį, nors patys prie jų buvome praleidę pusę vakaro. Ne viskas tapo tobula: viena spintelė prie sienos vis dar turi truputį kitokį tarpą, kurį matau tik aš, bet žmona sako, kad per pusryčius niekas į jį nežiūrės.

Ką paliko trys dienos tarp kartono ir varžtų

Dabar virtuve naudojamės kelis mėnesius. Durelės atsidaro tiesiai, stalčiai neužstringa, o ant stalviršio pagaliau telpa ir kavos aparatas, ir dukros priešpiečių dėžutė. Aš vis dar matau vietas, kur galėjau padaryti švariau ar greičiau, tačiau nebevadinu viso projekto nesėkme. Sutaupyti reiškia ne tik mažiau išleisti, bet ir įvertinti savo laiką, kantrybę bei jėgas.

Jei vėl imčiausi tokio darbo, kelis dalykus daryčiau kitaip:

• Prieš pradėdamas iki galo patikrinčiau sienas, grindis ir visus matmenis, o ne pasitikėčiau vien tuo, kad „atrodo normaliai“.
• Nesistengčiau vienu vakaru ir surinkti, ir pritvirtinti, ir sureguliuoti visko iki smulkmenų.
• Nepalikčiau neaiškių vietų vėlesniam laikui, nes jos dažniausiai išlenda tada, kai jau trūksta kantrybės.
• Pagalbos paprašyčiau anksčiau, net jeigu žmogus tik patartų ar patikrintų kryptį.

Mes vis dar neturime vienos rankenėlės prie indų spintelės, nes niekaip nesutariame, ar ji turi būti tokia pati kaip kitur, ar kitokia. Bet dabar tai jau smulkmena, kuri nebepaverčia vakaro ginču. O kaip pasielgtumėte jūs – bandytumėte virtuvę susidėti patys ar iš karto kviestumėte žmogų, kuris tai daro kasdien?