Stuktelėkite pliauską į pliauską ir žinosite, ar jūsų turimos malkos sausos. Garsas viską išduos

Atvežė malkų, gražiai sukrovė kieme, o pardavėjas patikino, kad jos visiškai sausos ir tinkamos kūrenti. Tačiau atėjus vėsesniam vakarui paaiškėja visai kas kita. Malkos sunkiai įsidega, krosnelės stiklas greitai aprūksta, o vietoj malonios šilumos tenka nuolat taisyti ugnį. Tokiose situacijose neretai kyla klausimas – gal sumokėjome už malkas, kurios dar turėjo gerokai padžiūti?

Patyrę kūrentojai žino seną ir labai paprastą būdą, padedantį preliminariai įvertinti malkų sausumą. Tam nereikia jokio prietaiso. Pakanka paimti dvi pliauskas ir nestipriai suduoti vieną į kitą. Pasirodo, sausos ir drėgnos medienos skleidžiamas garsas dažnai skiriasi. Tačiau yra keletas svarbių niuansų, kuriuos būtina žinoti, kad neapsigautumėte.

Sausos malkos skamba kitaip – išbandykite patys

Paimkite dvi panašaus dydžio ir tos pačios medžių rūšies pliauskas. Laikydami jas rankose, nestipriai suduokite vieną į kitą ir įsiklausykite į garsą.

Gerai išdžiūvusi mediena dažnai skleidžia aiškesnį, skambesnį garsą. Jis gali priminti trumpą, gana kietą stuksenimą. Tuo metu šviežiai nupjautos arba drėgnos malkos dažniau skamba dusliau. Smūgio garsas būna tarsi prislopintas, ne toks skardus.

Taip nutinka dėl skirtingų medienos savybių. Džiūstant medienai mažėja joje esančio vandens kiekis, keičiasi jos tankis ir virpesių slopinimas. Todėl sausos ir drėgnos pliauskos gali skambėti nevienodai.

Vis dėlto vien šiuo bandymu visiškai pasitikėti nereikėtų. Skambesys priklauso ir nuo medžio rūšies, pliauskos dydžio, formos bei vidinių įtrūkimų. Pavyzdžiui, sausas ąžuolas ir sausa pušis nebūtinai skambės vienodai. Be to, net gana drėgna mediena kartais gali skleisti skambų garsą.

Todėl šį būdą geriausia laikyti greitu pirminiu patikrinimu, o ne garantija, kad malkos tinkamos kūrenti. Ypač jeigu perkate didesnį jų kiekį ir nenorite rizikuoti savo pinigais.

Yra dar keli požymiai, kuriuos pastebėti gali kiekvienas

Vienas paprasčiausių sausų malkų požymių – jų svoris. Tos pačios medžių rūšies ir panašaus dydžio išdžiūvusi pliauska paprastai bus lengvesnė už šviežią, nes joje likę mažiau vandens. Žinoma, lyginti skirtingas medžių rūšis būtų klaidinga: net sausas ąžuolas gali būti gerokai sunkesnis už drėgnesnę eglę.

Taip pat apžiūrėkite malkų galus. Džiūdama mediena dažnai traukiasi, todėl jos galuose atsiranda įtrūkimų. Jeigu pliauskos galai suskilinėję, tai gali būti ženklas, kad ji jau kurį laiką džiūsta. Vis dėlto įtrūkimai neparodo tikslaus drėgnumo, o jų nebuvimas nereiškia, kad malkos būtinai šlapios.

Atkreipkite dėmesį ir į žievę. Nuo išdžiūvusios medienos ji kartais atsiskiria lengviau, nors tai priklauso nuo medžio rūšies ir laikymo sąlygų. Šviežiai suskaldytos malkos paprastai būna šviesesnės, jų vidinis paviršius gali atrodyti drėgnas, o kvapas – ryškesnis.

Dar vienas požymis išryškėja jau kūrenant. Jeigu malkos sunkiai įsidega, šnypščia, iš jų galų veržiasi garai, o ugnis nuolat silpsta, tikėtina, kad jose yra per daug drėgmės. Tačiau prastas degimas gali būti susijęs ir su nepakankamu oro tiekimu ar netinkama krosnelės trauka.

Kiek drėgmės turi būti malkose, kad jos gerai degtų?

Jeigu norite tiksliai žinoti, ar malkos sausos, patikimiausia naudoti medienos drėgmės matuoklį. Tai nedidelis prietaisas, leidžiantis įvertinti medienoje esančios drėgmės kiekį.

Krosnelėms ir židiniams paprastai rekomenduojamos malkos, kurių drėgnumas neviršija 20 procentų. Gerai išdžiovintos malkos dažnai būna maždaug 15–20 procentų drėgnumo.

Svarbu žinoti, kad drėgmę reikia matuoti ne tik pliauskos išorėje. Paviršius gali būti sausas, nors viduje dar likę nemažai vandens. Todėl geriausia paimti storesnę pliauską, perskelti ją pusiau ir matuoklio kontaktus prispausti prie ką tik atverto vidinio paviršiaus. Patikrinkite kelias malkas iš skirtingų rietuvės vietų.

Kodėl tai taip svarbu? Drėgnoms malkoms degant dalis išsiskiriančios energijos sunaudojama jose esančiam vandeniui išgarinti. Dėl to krosnelė gali šildyti prasčiau, o degimo metu susidaryti daugiau dūmų ir suodžių.

Ilgainiui kamine gali kauptis degios nuosėdos, didinančios kamino gaisro pavojų. Todėl tinkamai išdžiovintos malkos svarbios ne tik dėl ekonomiškumo, bet ir dėl saugumo.

Kaip laikyti malkas, kad kitą žiemą jos būtų sausos?

Net ir gerai suskaldytos malkos neišdžius tinkamai, jeigu bus sukrautos tiesiai ant drėgnos žemės ir uždengtos sandaria plėvele. Medienai būtina oro cirkuliacija, todėl geriausia ją laikyti pakeltą nuo žemės, gerai vėdinamoje vietoje ir apsaugotą nuo tiesioginių kritulių.

Jeigu rietuvė stovi lauke, pakanka patikimo stogelio arba viršų dengiančios medžiagos, kuri neleistų lietui skverbtis į malkas. Šonai turėtų likti atviri, kad pro juos galėtų judėti oras. Sandariai apvyniotos malkos gali džiūti labai lėtai, o susikaupusi drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui atsirasti.

Taip pat svarbu, kada malkos suskaldytos. Stambios, nesuskaldytos kaladės džiūsta gerokai lėčiau, todėl pasiruošti malkas geriausia iš anksto. Priklausomai nuo medžių rūšies, pliauskų storio ir laikymo sąlygų, tinkamas džiovinimas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki dvejų metų ar ilgiau. Tankiai lapuočių medienai, ypač ąžuolui, dažnai reikia daugiau laiko.

Jeigu malkas perkate rudenį ir pardavėjas tikina, kad jos jau tinkamos kūrenti, nepasikliaukite vien jo žodžiais. Apžiūrėkite medieną, palyginkite kelių pliauskų svorį ir išbandykite senąjį stuksenimo būdą. O jeigu perkate didesnį kiekį, verta paprašyti patikrinti drėgnumą matuokliu.

Kartais vos kelių sekundžių patikrinimas gali padėti išvengti nemalonaus siurprizo vidury žiemos. Juk niekam nesinori suprasti, kad vietoj gerai išdžiovintų malkų nusipirko medienos, kurią dar teks laikyti iki kito šildymo sezono.

Taigi dvi pliauskos tikrai gali nemažai pasakyti apie malkų būklę. Tačiau garsas yra tik užuomina, o tiksliausią atsakymą duos tinkamai atliktas drėgmės matavimas.