Tvora gali tapti spąstais gyvūnams: mažas tarpas apačioje išgelbėtų ne vieną ežį

Statydami tvorą dažniausiai galvojame apie privatumą, saugumą, kaimynų žvilgsnius ir tai, kad kieme būtų „tvarka“. Bet labai retai pagalvojame apie tuos, kurie mūsų sklypų ribų nesupranta taip, kaip mes. Ežiai, rupūžės, driežai, žalčiai, net stambesni laukiniai gyvūnai juda tais pačiais takais daug metų, o nauja betoninė ar metalinė tvora jiems staiga tampa ne riba, o siena.

Sodų dizaineris Michał Wojdyło socialiniuose tinkluose atkreipė dėmesį į problemą, kuri aktuali ne tik Lenkijoje. Šiuolaikiniai sklypai vis dažniau aptveriami taip, kad tampa visiškai izoliuoti nuo aplinkos. Tvora pastatoma ant aukšto betoninio pamato, apačioje nelieka jokio tarpo, konstrukcija būna sunki, aštri, uždara. Žmogui tai atrodo patogu, bet mažiems gyvūnams toks kiemas tampa nebeprieinamas.

Kodėl tvora pavojinga ne tik ežiams?

Ežiai yra bene aiškiausias pavyzdys. Jie per naktį gali nueiti nemažą atstumą ieškodami maisto, slėptuvės ar poravimosi vietos. Jei aplink kiekvieną sklypą pastatyta aklina tvora su betono pamatu, gyvūnas tiesiog nebeturi kur judėti. Jis blaškosi, eina palei tvorą, bando pralįsti, įstringa arba pasuka į kelią, kur rizika būti partrenktam tampa dar didesnė.

Bet problema neapsiriboja ežiais. Varliagyviai, rupūžės, driežai, smulkūs žinduoliai taip pat praranda galimybę judėti tarp žalių plotų. O stambesniems gyvūnams pavojingos tampa aukštos ir aštrios tvoros. Lenkijoje buvo skelbiama, kad vien per 2023 metus dėl tvorų su aštriais kraštais žuvo 22 briedžiai. Tokie gyvūnai, bandydami peršokti ar pralaužti kliūtį, gali įstrigti ir žūti labai skausmingai.

Lietuvoje, kur daug priemiesčių plečiasi šalia miškų, laukų ir pievų, ši tema taip pat nėra tolima. Nauji kvartalai dažnai kyla ten, kur dar neseniai buvo gyvūnų judėjimo takai. Žmogus atvažiuoja, pasistato namą, aptveria sklypą, o gamta turi „prisitaikyti“. Tik ne visada gali.

„Ežių greitkeliai“ – paprastas sprendimas, kurio pas mus dar trūksta

Užsienyje vis dažniau kalbama apie vadinamuosius ežių greitkelius. Tai labai paprasta idėja: tvorose paliekamos mažos angos prie žemės, kad smulkūs gyvūnai galėtų saugiai praeiti iš vieno sklypo į kitą. Toks sprendimas nereikalauja nei atsisakyti tvoros, nei prarasti privatumo.

Didžiojoje Britanijoje ši idėja sulaukė daug dėmesio, o kai kur ji įtraukiama ir į statybų praktiką. Esmė labai paprasta: žmogus vis tiek turi savo sklypą, bet tvora nebėra neperžengiama siena visai gyvajai aplinkai. Mažas praėjimas apačioje gali būti pakankamas ežiui, rupūžei ar kitam mažam gyvūnui, bet visiškai netrukdyti žmogui naudotis kiemu.

Sodų dizaineris M. Wojdyło pabrėžia, kad problema nėra pati tvora. Problema yra tai, kad tvoros dažnai projektuojamos visiškai pamirštant aplinką. Jo mintis labai paprasta: nereikia atsisakyti ribų, bet verta prisiminti, kad už tvoros vis dar yra pasaulis, su kuriuo sodas yra susijęs.

Ką galima padaryti savo sklype?

Pirmas sprendimas – nebetonuoti visko iki pat žemės, jei tam nėra būtinybės. Žemesnis pamatas arba nedidelis tarpas apačioje jau gali padėti smulkiems gyvūnams judėti. Jei tvora jau pastatyta, galima įrengti kelis mažus praėjimus prie žemės. Jie gali būti nepastebimi žmogaus akiai, bet gyvūnams reikš labai daug.

Antras dalykas – vengti aštrių, pavojingų konstrukcijų. Aukštos metalinės tvoros su smailiais viršais gali atrodyti „solidžiai“, bet gyvūnams jos tampa mirtina kliūtimi. Ypač tai aktualu sklypams prie miškų, pamiškių, laukų ar vietų, kur pastebimi laukiniai gyvūnai.

Trečias sprendimas – rinktis ažūrines, lengvesnes, gamtai draugiškesnes tvoras. Nebūtina kiekvieną sklypą paversti uždara tvirtove. Kai kur užtenka medinės tvoros su tarpu apačioje, gyvatvorės ar mišraus sprendimo, kuris saugo privatumą, bet neatskiria kiemo nuo visos gyvos aplinkos.

Mažas tarpas, kuris daug ką pakeičia

Ši tema gali atrodyti smulki, kol vieną vakarą prie tvoros nepamatai besiblaškančio ežio. Tada labai aiškiai supranti, kad mūsų sprendimai kieme veikia ne tik mus. Tvora, kuri žmogui reiškia saugumą, gyvūnui gali tapti aklaviete.

Todėl prieš statant ar keičiant tvorą verta sau užduoti paprastą klausimą: ar ji turi būti visiškai aklina iki pat žemės? Dažnai atsakymas bus ne. Nedidelis praėjimas, tarpas apačioje ar švelnesnė konstrukcija nepakenks nei kiemo grožiui, nei privatumui, bet gali išgelbėti gyvūno gyvybę.

Ir galbūt būtent nuo tokių mažų sprendimų prasideda normalesnis sugyvenimas su gamta. Ne tada, kai apie ją kalbame gražiais žodžiais, o tada, kai net tvorą statydami pagalvojame ne tik apie save.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!