Atrodė, kad žmogus gelbėja mažą gyvūną, bet viena klaida gali jį pražudyti: kodėl laukinių žvėrelių negalima maudyti

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai gražu. Žmogus randa purviną ežiuką, mažą kiškutį, sušalusį paukštį ar pakelėje sėdintį lapės jauniklį. Parsineša namo, įpila šilto vandens, paima rankšluostį, gal dar lašelį šampūno, nes „juk reikia nuplauti“. Telefonas jau paruoštas filmavimui, nes vaizdas turėtų būti mielas: mažas laukinis gyvūnas kriauklėje, žmogaus rankos, švelnumas, gelbėjimas.

Tik gamtoje tai dažnai nėra gelbėjimas. Tai stresas, kurio gyvūnas nesupranta. Tai kvapas, kuris jam tampa svetimas. Tai kailis ar plunksnos, netenkančios apsaugos. Ir kartais tai ta akimirka, po kurios gyvūnas, net jei atrodo išgelbėtas, į laukinį gyvenimą jau gali nebegrįžti toks, koks buvo.

Laukinis gyvūnas nėra nešvarus taip, kaip mums atrodo

Žmogui purvas reiškia nepatogumą. Purvinos kojos, šlapias kailis, lapai, smėlis, žemės kvapas – visa tai namuose atrodo kaip problema. Tačiau laukiniam gyvūnui tai yra jo pasaulis. Ežiukas vaikšto per rasotą žolę ir lapus. Paukštis dulkėse valo plunksnas. Šernas voliojasi purve ne dėl to, kad jam nerūpi švara, o todėl, kad taip saugosi nuo parazitų ir reguliuoja kūno temperatūrą. Gyvūnai gamtoje turi savo būdus tvarkytis, ir jie nebūtinai panašūs į žmogaus vonią.

Būtent čia žmonės dažnai apsigauna. Mums atrodo, kad jei gyvūnas kvepia mišku, žeme ar turi sulipusį kailį, jam reikia maudynių. Bet kailis ir plunksnos nėra tik „apvalkalas“. Tai apsauginė sistema. Natūralūs riebalai padeda atstumti drėgmę, palaikyti šilumą, apsaugoti odą. Kai gyvūnas nuplaunamas vandeniu, o dar blogiau – muilu ar šampūnu, ši apsauga gali būti pažeista.

Net jei po maudynių gyvūnas atrodo „gražesnis“, jam gali būti blogiau. Kailis gali prarasti atsparumą vandeniui, plunksnos gali nebeveikti taip, kaip turi, oda gali sudirgti. O mažam gyvūnui, ypač jaunikliui, net trumpas atšalimas po maudynių gali baigtis labai liūdnai.

Didžiausias pavojus – ne vanduo, o žmogaus gera intencija

Laukiniai gyvūnai žmogaus rankų nesupranta kaip pagalbos. Jie nesupranta, kad kriauklė yra „saugu“, kad rankšluostis yra „miela“, kad žmogus nori gero. Jiems tai dažniausiai yra gaudymas, ribojimas, nepažįstamas kvapas, triukšmas, šviesa ir panika. Net jei gyvūnas nejuda, tai nebūtinai reiškia, kad jis atsipalaidavęs. Kartais tai yra sustingimas iš baimės.

Internete dažnai matome vaizdo įrašus, kuriuose maudomas ežiukas, triušis, paukštis ar net ūdra. Vieniems tai atrodo miela, kitiems kelia pyktį. Tačiau problema didesnė už vieną vaizdo įrašą. Tokie kadrai sukuria įspūdį, kad laukinį gyvūną galima parsinešti namo, nuprausti, paglostyti ir „paleisti“. Deja, realybėje kiekvienas toks kontaktas mažina jo šansus išgyventi gamtoje.

Ypač pavojinga naudoti žmonėms skirtus šampūnus, muilą, indų ploviklį ar dezinfekcines priemones. Net jei priemonė mums atrodo švelni, gyvūno odai ji gali būti per stipri. Dar blogiau, kai gyvūnas po maudynių laižosi kailį ir nuryja likučius. Tai, kas žmogui yra kvapnus vonios ritualas, mažam laukiniam organizmui gali tapti apsinuodijimu.

Kada žmogus tikrai turi padėti

Tai nereiškia, kad radus sužeistą laukinį gyvūną reikia nusisukti ir nueiti. Pagalbos kartais tikrai reikia. Jei gyvūnas kraujuoja, negali paeiti, yra partrenktas automobilio, įsipainiojęs į vielą, tinklą, plastiką ar akivaizdžiai sužalotas, reikia kreiptis į specialistus. Tokiais atvejais svarbiausia ne vonia, o ramybė, šiluma ir kuo mažiau žmogaus kontakto, kol patarimą duos veterinaras, laukinių gyvūnų globėjai ar aplinkosaugininkai.

Jei gyvūnas tiesiog atrodo nešvarus, tai dar nėra priežastis jį prausti. Purvinas ežiukas nebūtinai kenčia. Sušlapęs paukštis nebūtinai turi būti džiovinamas plaukų džiovintuvu. Lapės jauniklis, tupintis prie miško tako, nebūtinai yra paliktas. Labai dažnai žmogus įsikiša per greitai, nes širdis sureaguoja anksčiau nei protas.

Svarbi taisyklė: laukinio gyvūno nereikia neštis namo vien todėl, kad jis jums pasirodė mielas, mažas ar pasimetęs. Gamtoje jaunikliai kartais būna vieni, kol tėvai ieško maisto. Paukščių jaunikliai gali tupėti ant žemės mokydamiesi skraidyti. Ežiai gali vaikščioti po kiemą ieškodami maisto. Tai dar ne nelaimė.

Jei jau radote gyvūną, elkitės tyliau, ne gražiau

Didžiausia pagalba dažnai atrodo visai neįspūdingai. Jokio filmavimo, jokios kriauklės, jokio šampūno, jokio vaikų glostymo „paskutinį kartą“. Jei gyvūnas tikrai sužeistas, jį reikėtų atsargiai įdėti į dėžę su oro angomis, laikyti ramioje, tamsesnėje vietoje ir kuo greičiau susisiekti su specialistais. Negalima savarankiškai šerti bet kuo, girdyti per prievartą ar bandyti „atgaivinti“ maudynėmis.

Jeigu ant gyvūno yra pavojinga medžiaga – alyva, klijai, chemikalai – tai jau išskirtinė situacija, bet ir tada geriausia pirmiausia klausti specialistų. Netinkamas plovimas gali tik pabloginti būklę. Kiekviena rūšis skirtinga: kas nepakenks vienam gyvūnui, kitam gali būti mirtina.

Laukinio gyvūno grožis yra būtent tas, kad jis nepriklauso mūsų voniai, mūsų rankšluosčiui ir mūsų socialinių tinklų vaizdo įrašui. Jo vieta – pievoje, miške, krūmuose, prie vandens, po lapais, ten, kur jis moka būti savimi. Kartais tikra meilė gyvūnui reiškia ne parsinešti jį namo, o atsitraukti. Ne nuprausti, o leisti jam likti laukiniu. Ne padaryti gražų kadrą, o padaryti teisingą sprendimą.

@tuptankowe_life Ten foch na końcu XDD #hedgehog #hedgehogsoftiktok #jeż #jeżpigmejski #jeżyk #kąpanie #mycie #shower ♬ Famous Mozart’s Turkish March(872150) – East Valley Music

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!