Ugnis užgesdavo, o kambarys šildavo dar pusdienį: švediškos krosnies paslaptis slypėjo jos viduje

Vakare sudegus malkoms, krosnis dar ilgai likdavo šilta ir pamažu šildydavo kambarį. Tokiu principu veikė švediška koklinė krosnis, vadinama „kakelugn“. XVIII amžiuje patobulinta jos konstrukcija padėjo taupiau naudoti malkas: prieš išeidamos į kaminą karštos degimo dujos turėdavo nukeliauti ilgą kelią krosnies viduje ir perduoti šilumą masyviam mūrui.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo būti tiesiog graži, glazūruotais kokliais apdailinta krosnis kambario kampe. Tačiau jos išvaizda neatskleidė svarbiausios dalies – viduje įrengtų dūmų kanalų. Būtent jie kartu su dideliu mūro kiekiu leido sukaupti šilumą ir ją atiduoti gerokai ilgiau, nei trukdavo pats kūrenimas.

Todėl kalbant apie šią krosnį svarbu pataisyti dažnai pasitaikantį apibūdinimą: ji nepalaikydavo ugnies po to, kai ši užgesdavo. Ji išsaugodavo degimo metu sukauptą šilumą. Tai ir buvo jos praktinis pranašumas šaltą žiemą, kai namuose norėjosi išlaikyti panašią temperatūrą, o ne nuolat papildyti pakurą.

Malkų reikėjo ne tik namams šildyti

XVIII amžiaus Švedijoje mediena buvo svarbi ne vien namų ūkiams. Didelių jos kiekių reikėjo ir pramonei, ypač metalurgijai. Todėl taupesnis šildymas turėjo reikšmės gerokai plačiau nei vienai šeimai, ruošiančiai malkų atsargas žiemai.

Atviri židiniai greitai suteikdavo juntamos šilumos šalia ugnies, tačiau nemaža jos dalis pasišalindavo per kaminą. Židiniui nustojus degti, kambarys neturėdavo tokios didelės įšilusios masės, kuri galėtų dar ilgai palaikyti šilumą. Norint tęsti kūrenimą, tekdavo vėl dėti malkų.

1767 metais Fabianui Wrede ir architektui Carlui Johanui Cronstedtui buvo pavesta pasiūlyti efektyvesnį sprendimą. Jų darbas siejamas su patobulinta švediškos koklinės krosnies konstrukcija. Koklinės krosnys jau buvo žinomos, tačiau šiuo atveju ypač svarbus tapo apgalvotas šilumos panaudojimas jos viduje.

Tai buvo labai praktiškas uždavinys: iš to paties kuro gauti daugiau naudos kambariui, užuot didelę dalį šilumos išleidus į lauką.

Karštis pirmiausia turėjo sušildyti pačią krosnį

Paprastai paaiškinus, krosnies viduje degimo dujoms buvo sudarytas ilgesnis kelias. Jos nekeliaudavo tiesiai iš pakuros į kaminą, o pereidavo per kanalus, šildydamos aplinkinį mūrą. Tik tuomet būdavo pašalinamos.

Mūras įkaisdavo palaipsniui. Kai malkos sudegdavo ir liepsnos nebelikdavo, šiluma konstrukcijoje dar išsilaikydavo. Įšilęs paviršius ją atiduodavo kambariui, todėl krosnis ir toliau atlikdavo savo darbą be nuolatinio papildomo kūrenimo.

Svarbus buvo visas konstrukcijos derinys: pakuros dydis, kanalų išdėstymas, mūro masė ir tinkamas degimo produktų pašalinimas. Vien ilgesnis dūmų kelias savaime nepadaro bet kurios krosnies geros. Kanalai turi veikti kartu su tinkama trauka, todėl tokia sistema reikalauja išmanančio meistro darbo.

Kokliai užbaigdavo konstrukciją ir suteikdavo jai būdingą išvaizdą, tačiau šilumos kaupimo nereikėtų priskirti vien blizgiam keraminiam paviršiui. Didelį darbą atlikdavo už jo esantis įšilęs mūras.

Kodėl krosnis galėjo šildyti 10–12 valandų?

Gerai įrengta ir tinkamai naudojama „kakelugn“ galėjo atiduoti šilumą dar maždaug 10–12 valandų po kūrenimo. Tai paaiškina, kodėl tinkamomis sąlygomis namuose pakakdavo ją kūrenti ryte ir vakare.

Tačiau šio laiko nereikėtų suprasti kaip vienodo pažado kiekvienam būstui. Viena yra tai, kiek ilgai šiltas išlieka krosnies paviršius, kita – ar tos šilumos pakanka konkrečiam kambariui. Dideliame, nesandariame name ir nedidelėje gerai šilumą išlaikančioje patalpoje rezultatas skirsis.

Reikšmės turėjo ir pats krosnies dydis. Didesnės konstrukcijos galėjo sverti daugiau nei toną, todėl jose būdavo nemažai šilumą kaupiančios medžiagos. Tokia masė neįkaista akimirksniu, tačiau ir neatvėsta taip greitai kaip lengvesnis metalinis paviršius.

Dėl to švediška koklinė krosnis buvo patogi nuolat gyvenamiems namams. Užkūrus ją nereikėdavo tikėtis, kad visas kambarys tuoj pat taps šiltas, tačiau įšilusi ji galėdavo išlaikyti tolygesnį šilumos atidavimą.

Vien gera krosnis nesandaraus namo neišgelbėdavo

Švediškuose namuose svarbi buvo ir pati pastato konstrukcija. Medinių sienų tarpai būdavo sandarinami vietoje prieinamomis medžiagomis, tarp jų samanomis ir moliu. Taip mažinti skersvėjai bei šilumos nuostoliai.

Nedidelės patalpos ir žemesnės lubos taip pat palengvindavo šildymą. Vis dėlto esmė buvo ne vien mažesnis oro kiekis kambaryje. Svarbu, kiek šilumos patalpa praranda per sienas, langus, duris ir nesandarumus. Jei šaltas oras nuolat patenka į vidų, net ilgai šilta krosnis turės kompensuoti didelius nuostolius.

Tai aktualu ir šiandien vertinant seną namą. Galingesnis šilumos šaltinis nepašalina nesandarių durų ar prastai šilumą laikančių konstrukcijų problemos. Krosnis ir pastatas turi būti vertinami kartu.

Anuomet, kai žiemos galėjo būti ilgos ir atšiaurios, toks derinys turėjo tiesioginę įtaką kasdienybei: kiek reikės paruošti malkų, kaip dažnai kūrenti ir ar ryte kambarys dar bus jaukus.

Iš šildymo įrenginio – į išraiškingą interjero dalį

Laikui bėgant „kakelugn“ tapo atpažįstamu švediškų namų elementu. Vienos krosnys būdavo santūrios, šviesių koklių, kitos puoštos ornamentais, spalvomis ir išraiškingomis viršutinėmis dalimis. Todėl jos atliko dvi funkcijas: šildė ir puošė patalpą.

Krosnies išorė galėjo atspindėti namo šeimininkų skonį bei galimybes. Tačiau net puošniausias paviršius slėpė praktišką įrenginį, kuriam reikėjo tinkamo kūrenimo, valymo ir priežiūros. Gražūs kokliai nebuvo atskirti nuo kasdienio darbo – už jų veikė visa šilumą kaupianti konstrukcija.

Išplitus centriniam šildymui, dalis senųjų krosnių buvo išardytos. Jos užėmė vietos, reikalavo priežiūros, o naujos sistemos žadėjo daugiau patogumo. Vis dėlto išlikusios krosnys iki šiol primena laiką, kai šildymo sprendimas turėjo būti ne tik patogus, bet ir taupus turimam kurui.

Ką verta žinoti radus tokią krosnį sename name?

Pirmiausia nereikėtų spręsti vien pagal jos išvaizdą. Tvarkingi kokliai dar neparodo, kokia yra vidinių kanalų, pakuros ar prijungimo prie dūmtraukio būklė. Ilgai nenaudotą krosnį prieš kūrenant turi įvertinti specialistas.

Svarbus ir jos svoris. Daugiau nei toną galinti sverti konstrukcija nėra baldas, kurį galima tiesiog perstumti į kitą kambario vietą. Atkuriant ar įrengiant krosnį reikia įvertinti pagrindą, perdangą, dūmtraukį ir tinkamumą konkrečiai patalpai.

Taip pat nereikėtų ilgo šilumos atidavimo painioti su ilgu smilkymu. Šios krosnies principas – sukaupti kūrenimo metu gautą šilumą ir vėliau ją atiduoti. Bandymas savarankiškai „taupyti“ stipriai ribojant orą ar per anksti uždarant sklendes nėra šio principo pakaitalas.

Daugiau nei prieš 250 metų patobulinta konstrukcija įdomi būtent tuo, kad sprendė labai kasdienišką problemą. Vakare norėjosi užbaigti kūrenimą, o naktį – miegoti šiltame kambaryje. Masyvi koklinė krosnis leido dalį vakaro šilumos pasilikti ir toms valandoms, kai pakuroje ugnies jau nebebuvo.