Balsą žmogus pradeda vertinti tik tada, kai jo nebelieka. Iki tol atrodo, kad jis savaime suprantamas dalykas – kaip raktai rankinėje, kaip puodelis kavos ryte, kaip telefonas, kuris visada kažkur po ranka. Kalbi, juokiesi, ginčijiesi, skambini, vediesi pamoką ar renginį ir net nepagalvoji, kad vieną rytą gali atsimerkti, išsižioti ir vietoj balso išgirsti tik apgailėtiną šnypštimą.
Man taip nutiko likus trims dienoms iki renginio, kuriam ruošiausi beveik pusmetį.
Tai turėjo būti mano didžioji diena. Ne vestuvės, ne jubiliejus ir ne televizijos šou, bet man – beveik tas pats. Vedžiau didelį mokyklos bendruomenės renginį, kuriame turėjo dalyvauti tėvai, mokytojai, svečiai iš savivaldybės ir dar tie keli žmonės, kurių akivaizdoje labiausiai nenori susimauti. Programa sudėliota minutėmis, tekstai paruošti, repeticijos atkentėtos, suknelė pakabinta ant spintos durų kaip tylus pažadas: „Viskas bus gerai.“
O tada pabudau be balso.
Kai balsas dingsta pačiu blogiausiu metu
Iš pradžių pagalvojau, kad tiesiog užkimau. Atsikėliau, nuėjau į virtuvę, įsipyliau vandens ir pabandžiau pasakyti: „Labas rytas.“
Išėjo kažkas tarp seno radijo traškesio ir katino, kuris pamatė dulkių siurblį.
Bandžiau dar kartą.
Nieko.
Tik oras, šnabždesys ir siaubas.
Atsisėdau prie stalo su stikline rankoje ir pirmą kartą per daug metų pajutau tikrą paniką. Ne tokią „oi, pavėluosiu į darbą“, o tą gilią, lipnią, kai galvoje per sekundę pralekia visi blogiausi scenarijai. Renginys. Mikrofonas. Pilna salė. Mano vardas programoje. O aš stoviu scenoje ir tik mosuoju rankomis kaip labai liūdna pantomimos artistė.
Telefonu parašiau kolegei: „Aš be balso.“
Ji atrašė: „Visai?“
Parašiau: „Visai.“
Po minutės: „Gal praeis.“
Labai norėjau tikėti tuo „gal“. Bet mano gerklė jautėsi taip, lyg kas nors būtų per naktį ją ištrynęs švitriniu popieriumi.
Vaistinės preparatai, arbatos ir auganti panika
Tą dieną padariau viską, ką daro žmogus, kuris staiga supranta, kad jo karjera priklauso nuo dviejų balso stygų.
Nusipirkau pastilių. Sirupo. Purškalo. Dar vienų pastilių, nes vaistininkė pasakė, kad „šitos labai populiarios“. Gėriau šiltą arbatą, tylėjau, nekalbėjau telefonu, rašiau namiškiams žinutes net būdama tame pačiame kambaryje.
Vyras paklausė:
– Gal atšaukti renginį?
Pažiūrėjau į jį taip, kad jis pats suprato, jog geriau daugiau nekalbėti.
Atšaukti? Po pusmečio ruošimosi? Kai vaikai repetavo, kolegos derino dekoracijas, o aš tris naktis sapnavau, kad scenoje pamirštu tekstą? Ne. Atšaukimas nebuvo variantas. Variantai buvo du: balsas grįžta arba aš oficialiai išprotėju.
Vakare balsas negrįžo. Tik šnabždesys tapo dar labiau apgailėtinas.
Atsistojau prie veidrodžio ir pabandžiau pasakyti pirmą renginio sakinį: „Gerbiami svečiai, miela bendruomene…“
Išėjo: „Gerb… ššš… mmmm…“
Atsisėdau ant vonios krašto ir apsiverkiau. Ne gražiai, ne dramatiškai, o paprastai – iš nuovargio, baimės ir bejėgiškumo. Nes kai tavo darbas yra kalbėti, prarastas balsas atrodo kaip išjungta šviesa.
Kaimynė, voveraitės ir pušų spygliai
Kitą rytą į duris pasibeldė kaimynė Ona. Ji gyvena tame pačiame name, tik aukštu žemiau, ir yra iš tų moterų, kurios visada žino, kas namuose serga, kas išvažiavo į Palangą ir kieno skalbiniai per ilgai kabo balkone.
Atidariau duris su šaliku ant kaklo ir užrašų knygute rankoje, nes kalbėti vis dar beveik negalėjau.
– Na jau, – pasakė ji, vos mane pamačiusi. – Atrodot kaip žmogus, kurį gerklė paėmė į nelaisvę.
Parodžiau jai lapelį: „Dingo balsas. Renginys po 2 dienų.“
Ona perskaitė, suspaudė lūpas ir palingavo galva.
– Vaistinės prisipirkot?
Linktelėjau.
– Padėjo?
Papurtau galvą.
Ji atsiduso taip, kaip atsidūsta žmogus, kuriam vėl tenka gelbėti šiuolaikinę civilizaciją nuo jos pačios.
– Einu virti.
Parašiau: „Ko?“
– Nuoviro. Iš pušų spyglių. Ir dar šio bei to.
Čia turėčiau pasakyti, kad iškart patikėjau. Bet ne. Mano pirmoji mintis buvo: „Puiku, dabar mane gydys eglute.“
Ona turbūt perskaitė mano veidą.
– Nesiraukykit. Mano mama taip balsą taisydavo, kai giedodavo chore. Tik reikės negerti kaip kavos. Gurkšniais. Ir nekalbėti.
Tada ji pridūrė:
– Dar turiu džiovintų voveraičių. Jos čia ne dėl balso, o dėl sielos. Sriubos išvirsiu. Nes žmogus be balso ir be sriubos – jau visai nelaimė.
Taip mano virtuvėje atsirado keisčiausias gelbėjimo planas: pušų spygliai gerklei, voveraičių sriuba moralei ir kaimynė Ona, kuri vadovavo procesui kaip vyriausioji sanatorijos gydytoja.
Senovinis pušų spyglių nuoviras: kvapas, kuris priminė mišką
Ona atsinešė nedidelį ryšulėlį jaunų pušų spyglių. Sakė, rinkti reikia atsakingai, ne nuo bet kur ir ne nuo kelio. Spyglius nuplovė, sudėjo į puodą, užpylė vandeniu ir užkaitė ant mažos ugnies.
Virtuvė pamažu prisipildė kvapo, kurio negali supainioti su niekuo kitu. Ne vaistinės, ne chemijos, ne sirupo, kuris žada aviečių skonį, bet iš tikrųjų primena saldų kartoną. Kvepėjo mišku po lietaus. Saku. Šaltu oru. Vaikyste, kai grįžti iš pasivaikščiojimo su raudonomis rankomis ir pilnomis kišenėmis kankorėžių.
– Tik neužvirinkit kaip makaronų, – perspėjo Ona. – Čia ne košė.
Nuoviras buvo švelniai gelsvas, truputį sakų kvapo, kartokas. Ji įdėjo šaukštelį medaus, palaukė, kol pravės, ir padavė man puodelį.
– Gerkite mažais gurkšniais. Ir tylėkite.
Parodžiau į lapelį: „Aš ir taip tyliu.“
– Mintyse irgi mažiau panikuokit, – nukirto ji.
Lengva pasakyti.
Skepticizmas tirpo lėčiau nei medus puodelyje
Pirmas gurkšnis buvo keistas. Ne bjaurus, bet tikrai ne tas skonis, kurio tikiesi, kai esi desperatiškai nusiteikusi atgauti balsą. Jis buvo šiltas, miško skonio, truputį kartus, lyg pati gamta būtų pasakiusi: „Aš ne saldainis, bet pabandyk.“
Gėriau lėtai. Tylėjau. Ona tuo metu virtuvėje pjaustė svogūną voveraičių sriubai ir aiškino:
– Žinot, žmonės dabar labai greitai nori. Vieną purškalą papurškė – ir kad balsas grįžtų kaip per radiją. O kūnas taip neveikia. Jam reikia šilumos, ramybės ir kad jūs pagaliau užsičiauptumėt.
Norėjau įsižeisti, bet neturėjau balso.
Be to, ji buvo teisi.
Tą dieną išgėriau kelis puodelius nuoviro, bet nepadariau klaidos, kurią būčiau padariusi anksčiau – negėriau litrais, nemaišiau su viskuo iš eilės, nebandžiau savęs „pergydyti“. Tiesiog šiltai, ramiai, gurkšniais. Daug tylos. Garų inhaliacijos be fanatizmo. Šalikas. Poilsis. Ir kuo mažiau telefono, nes net rašant žinutes galima pavargti nuo panikos.
Vakare, prieš miegą, pabandžiau ištarti vieną žodį.
– Labas.
Jis išėjo. Tylus, prikimęs, bet žodis. Ne šnypštimas. Ne oras. Žodis.
Aš taip apsidžiaugiau, kad vos nepradėjau kalbėti daugiau, bet vyras griežtai parodė į užrašą, kurį Ona paliko ant šaldytuvo: „Tylėti. Balsas nėra bulvė – per naktį neužauga.“
Rytas, kai balsas grįžo
Kitą rytą pabudau labai atsargiai. Net bijojau išsižioti. Kartais žmogus bijo ne blogos žinios, o to, kad viltis vėl subyrės.
Atsisėdau lovoje, įkvėpiau ir tyliai pasakiau:
– Vienas, du, trys.
Balsas buvo. Dar ne mano sceninis, ne stiprus, ne švarus. Bet jis buvo. Prikimęs, žemas, toks, lyg būčiau visą naktį dainavusi bare, nors iš tikrųjų tik gėriau pušų nuovirą ir tylėjau kaip vienuolė.
Po 24 valandų nuo pirmojo nuoviro puodelio aš jau galėjau kalbėti trumpais sakiniais.
Ar tai buvo vien pušų spyglių nuoviras? Sąžiningai – nežinau. Tikriausiai padėjo viskas kartu: tyla, šilti skysčiai, poilsis, mažiau streso, garai, medus ir tas keistas, raminantis jausmas, kad kažkas tavimi rūpinasi. Bet mano skepticizmas tą rytą tikrai gavo stiprų smūgį.
Nes kai esi išbandžiusi pusę vaistinės lentynos, o paskui po kaimynės pušų nuoviro pagaliau ištari normalų sakinį, labai sunku toliau vaidinti, kad „čia tik sutapimas“.
Svarbiausia gyvenimo diena ir pušų kvapas užkulisiuose
Renginio dieną į salę atėjau su termosu. Ne su kava, ne su energiniu gėrimu, o su tuo pačiu pušų spyglių nuoviru. Kolega paklausė:
– Kas čia?
– Mano miškas, – atsakiau prikimusiu, bet veikiančiu balsu.
Jis nusijuokė:
– Svarbu, kad scenoje nekvepėtum kaip pirtis.
Prieš išeidama į sceną dar kartą gurkštelėjau. Buvau išsigandusi, bet nebe bejėgė. Balsas buvo žemesnis nei įprastai, lėtesnis, gal net truputį rimtesnis. Ir, keista, tai renginiui tiko. Kalbėjau ramiau, nedraskiau gerklės, dariau pauzes. Žmonės klausėsi.
Pirmas sakinys, kurio taip bijojau, nuskambėjo beveik gražiai:
– Gerbiami svečiai, miela bendruomene…
Ir kai išgirdau savo balsą per mikrofoną, vos nesusigraudinau. Ne todėl, kad jis buvo tobulas. O todėl, kad jis buvo.
Renginys praėjo gerai. Ne, dar geriau – jis praėjo tikrai šiltai. Po visko prie manęs priėjo direktorė ir pasakė:
– Šiandien kalbėjote kažkaip ypatingai ramiai. Labai tiko.
Jeigu ji būtų žinojusi, kad tas ramumas atsirado iš panikos, tylos ir pušų spyglių, turbūt būtų nusijuokusi.
Ar pušų spygliai tikrai gali padėti gerklei?
Po šios istorijos pradėjau į senus receptus žiūrėti pagarbiau. Ne aklai, ne taip, kad dabar viską gydyčiau kankorėžiais ir močiutės užrašais. Bet supratau, kad kai kurios liaudiškos priemonės išliko ne šiaip sau.
Pušų spygliai nuo seno naudojami arbatoms ir nuovirams, ypač šaltuoju metų laiku. Jie siejami su stipriu aromatu, šiluma, kvėpavimo takų pojūčiu ir vitaminų gausa. Tačiau svarbu nepamiršti: jei balsas dingsta ilgam, jei yra aukšta temperatūra, stiprus skausmas, dusulys ar kiti rimti simptomai, reikia kreiptis į gydytoją. Liaudiškos priemonės gali būti pagalba, bet neturi pakeisti medicininės pagalbos.
Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės, nėščiosios, vaikai ir tie, kurie turi lėtinių ligų. Net natūralūs dalykai gali netikti visiems.
O mano atveju? Man pušų spyglių nuoviras tapo ne tik gėrimu, bet ir ženklu, kad kartais kūnui reikia ne dar vieno skubaus sprendimo, o ramybės. Ir dar kaimynės, kuri ateina su puodu, kai tu jau beveik pasiruošusi rašyti atsistatydinimo laišką.
Ką ši istorija pakeitė?
Dabar, kai pajuntu pirmą gerklės perštėjimą, nepuolu iš karto kalbėti garsiau, kad „prasimuštų“. Nebesielgiu su balsu kaip su neišsenkančiu resursu. Mokytojo, renginių vedėjo, dainininko ar bet kurio daug kalbančio žmogaus balsas nėra duotybė. Tai įrankis, kurį reikia saugoti.
Tą pušų nuovirą kartais vis dar verdu. Ne kaip stebuklingą vaistą, o kaip šiltą priminimą. Apie dieną, kai visiškai praradau balsą. Apie kaimynę Oną, kuri atėjo su voveraitėmis ir pušų spygliais. Apie renginį, kurį galvojau prarasianti. Ir apie tai, kad mano skepticizmas tąkart labai tyliai susikrovė daiktus ir išėjo.
Kartais stebuklai nebūna dideli. Jie nekviečia fanfarų, neturi blizgančios pakuotės ir nebūtinai kainuoja brangiai.
Kartais stebuklas yra puodelis šilto, truputį kartaus nuoviro, kvepiančio mišku.
Ir pirmas iš naujo ištartas žodis.
