Kai kurios įmonės vis dar dalį atlyginimų moka vokeliuose. Žmonės netenka išmokų ir socialinių garantijų

Sąskaita už šildymą dvi savaites kabėjo ant šaldytuvo, o aš vis atidėliojau pokalbį su vyru apie tai, kodėl mūsų šeimos pajamos popieriuje atrodo mažesnės, nei iš tikrųjų parsinešu namo. Man trisdešimt aštuoneri, auginame du vaikus, jau šeštus metus dirbau nedidelėje apdailos medžiagų parduotuvėje Kaune. Iš pradžių buvau patenkinta: po ilgų darbo paieškų gavau pastovų grafiką, o kolektyve bent jau žinojau, ko tikėtis. Savininkas dar pirmą savaitę pasakė, kad dalis atlygio bus oficiali, o kita – „priedas už pastangas“. Tuo metu man svarbiausia buvo, kad užtektų maistui, vaikų būreliams ir kurui.

Galvojau, taip bus trumpam, kol įmonė sustiprės. Bet metai prabėgo greitai. Algalapyje buvo viena suma, o penktadienį po pietų vadovas kartais paduodavo vokelį su likusia dalimi. Ji ne kiekvieną mėnesį būdavo tokia pati, nors mano darbo valandos ir klientų srautas labai nesikeisdavo. Neklausinėjau, nes nenorėjau pasirodyti nedėkinga ir bijojau vėl ieškoti darbo. Tik vėliau supratau, kad patogūs pinigai šiandien gali labai nepatogiai atsiliepti rytoj.

Penktadienio vokelis atrodė paprastesnis už pokalbį

Parduotuvėje dirbome keturiese: dvi konsultantės, sandėlininkas ir vadovas, kuris visada kažkur skubėdavo su telefonu rankoje. Oficialiai gaudavau nedaug daugiau nei nustatytas minimumas, o kita dalis atsirasdavo rudame voke. Pasiimdavau jį prie kasos, įsidėdavau į vidinę rankinės kišenę ir važiuodavau namo autobusu. Žiemą, kai nuo stotelės pareidavau per šlapią kiemą, galvodavau paprastai: gerai, bent šį mėnesį nereikės prašyti mamos paskolinti.

Vyras Mantas iš pradžių sakė, kad svarbu, jog atlygis apskritai laiku pasiekia namus. Jis dirba logistikos įmonėje, jo pajamos oficialios, bet vien jo atlyginimo mums neužteko. Reikėdavo nupirkti vaikui sportinius batus, sumokėti už darželį, pripilti kuro. Apie tai, kas bus po metų ar kelių, kalbėti atrodė kažkaip ne laiku. Vis dėlto kartą jis pasakė:
– Man nepatinka, kad kiekvieną mėnesį nežinom, ar tas priedas išvis bus.

Aš supykau, nes išgirdau ne rūpestį, o priekaištą. Atšoviau, kad jis gali pats man surasti geriau apmokamą darbą, jeigu viskas taip paprasta. Tą vakarą mažai kalbėjomės, o vaikai virtuvėje ginčijosi, kas suvalgys paskutinį jogurtą. Dabar man dėl to nejauku, bet tada buvo lengviau ginti įprastą tvarką, nei pasakyti, kad ir pati joje nesijaučiu saugi.

Vienas nedarbingumo lapelis išryškino skirtumą

Viskas pasikeitė ne per kokį nors konfliktą darbe. Žiemą stipriai susirgau. Kelias dienas dar bandžiau eiti į darbą, gėriau arbatą iš termoso ir stovėjau prie kasos užkimusi. Galiausiai šeimos gydytoja liepė pailsėti, nes normaliai dirbti jau nebepajėgiau. Grįžau namo ir vis galvojau, kaip dabar bus su pinigais.

Kai gavau išmoką už tą laiką, skirtumas pasimatė iš karto. Mūsų įprastas šeimos biudžetas laikėsi ant visos mano gaunamos sumos, nors oficialiai buvo matoma tik dalis. Vokelio, aišku, nebuvo, nes į darbą nėjau. Vadovas telefonu kalbėjo ramiai, net draugiškai, bet pasakė, kad priedai skiriami tiems, kurie dirba ir uždirba parduotuvei. Gal jis ir manė, kad taip normalu, tik man nuo to nebuvo lengviau.

Tada pirmą kartą normaliai perskaičiau algalapį ir supratau, kiek daug buvau palikusi „kaip nors“. Mantas ant stalo padėjo užrašų knygelę, kurioje žymime išlaidas, ir pasakė:
– Mes planuojam pagal pinigus, kurių niekas negarantuoja.

Man skaudėjo ne vien dėl to mėnesio. Pagalvojau apie atostogas, apie laiką, kai reikėtų slaugyti vaikus ar pačiai ilgiau nedirbti, apie senatvę, kuri iki tol atrodė labai toli. Supratau, kad socialinės garantijos nėra kažkieno abstrakti tema – jos pasidaro svarbios tada, kai namuose sumažėja ir jėgų, ir pajamų.

Virtuvėje suskaičiavome tai, ko anksčiau vengėme

Po ligos dar kelis mėnesius dirbau ten pat, bet į kiekvieną penktadienį jau žiūrėjau kitaip. Nebelaukiau vokelio kaip kažkokio priedo prie atlygio, o galvojau, kodėl visa mano alga negali būti aiški. Tuo metu dukrai reikėjo odontologo konsultacijos, sūnus išaugo žieminę striukę, automobilis pradėjo cypti stabdant. Nieko ypatingo, tiesiog įprasta šeimos buitis: keli nenumatyti dalykai per vieną mėnesį ir rezervo nebėra.

Vieną vakarą išsitraukėme banko išrašus, parduotuvės čekius ir tą sąskaitą nuo šaldytuvo. Pamatėme, kad gyvename ne pagal stabilias pajamas, o nuolat spėliodami. Jei vokelis būdavo didesnis, ką nors nupirkdavome vaikams ar atsidėdavome automobilio remontui. Jei mažesnis, tekdavo taupyti maistui, drabužiams arba kai kuriuos mokėjimus nukelti iki kito atlygio.

Man nebuvo lengva pripažinti, kad ir pati prie to prisidėjau. Niekas manęs fiziškai nevertė sutikti, nors pasirinkimas tada tikrai neatrodė platus. Darbas buvo netoli namų, grafikas pažįstamas, o baimė, kad kitur bus dar blogiau, labai tikra. Vis dėlto baimė keisti darbą negali tapti priežastimi visą laiką neturėti pagrindo po kojomis.

Vadovo pažadas nebeišsprendė to, kas kaupėsi metus

Pavasarį nusprendžiau paklausti vadovo, ar visas mano atlygis galėtų būti mokamas oficialiai. Pokalbiui ruošiausi kelias dienas, nors iš esmės norėjau pasakyti kelis sakinius. Jis išklausė, atsiduso ir ėmė aiškinti, kad verslui sunku, konkurentai spaudžia, o klientai nori nuolaidų. Paskui pridūrė, kad gal vėliau situacija pasikeis.

– Vėliau man jau nebėra atsakymas, – pasakiau tyliau, nei buvau sugalvojusi.

Jis nešaukė, negrasino, todėl iš šalies galėtų atrodyti, kad pasikalbėjome visai normaliai. Bet po to pokalbio man pasidarė aišku, kad jokio konkretaus plano nėra. Tik prašymas palaukti dar vieną sezoną, dar kelis mėnesius, dar nežinia kiek. Grįžau prie kasos, aptarnavau klientą ir supratau, kad nebegaliu taip tęsti vien todėl, kad esu pripratusi.

Vakarais, kai vaikai užmigdavo, pradėjau siųsti gyvenimo aprašymus. Ne visur atsakė, keli pasiūlymai netiko dėl darbo valandų, kitur kelionė būtų užtrukusi per ilgai. Galiausiai radau vietą didesnėje prekybos įmonėje, kur atlygio sąlygos buvo aiškiai aptartos iš anksto. Naujas darbas nėra idealus: tenka dirbti kai kuriuos savaitgalius, kolektyvas dar svetimas, iki darbo važiuoju ilgiau. Bet bent jau žinau, kuo remtis planuodama mėnesį.

Ką pasiėmiau iš tos patirties

Dabar nesakau, kad visi, patekę į tokią situaciją, gali rytoj išeiti iš darbo. Kai namuose yra paskola, maži vaikai ar sergantys artimieji, sprendimai retai būna paprasti. Tačiau tylėjimas ilgainiui gali kainuoti daugiau, nei iš pradžių atrodo. Man padėjo ne vienas drąsus poelgis, o keli maži, gana žemiški žingsniai.

• Ramiai pasižiūrėti, kokia atlygio dalis iš tiesų yra oficiali, ir neapsimesti, kad skirtumo nėra.
• Šeimos biudžetą planuoti pagal stabilias, aiškiai matomas pajamas, o ne pagal pažadėtus priedus.
• Pasikalbėti su darbdaviu konkrečiai, nepasitenkinti miglotu „vėliau“ ir pasižymėti sau, kas buvo sutarta.
• Net jei nesinori išeiti iš karto, pamažu pasidairyti kitų darbo galimybių ir atnaujinti gyvenimo aprašymą.
• Neužsidaryti vienam su gėda ar nerimu – pasitarti su artimuoju, kuriuo pasitikite.

Mes su Mantu dar nesame sukaupę tiek, kiek norėtume, o sąskaitos ant šaldytuvo durelių niekur nedingo. Kartais pasiilgstu ankstesnės parduotuvės, nes ten viską mokėjau mintinai ir iki namų pareidavau per penkiolika minučių. Bet nebelaukiu, ar šį mėnesį kas nors paduos vokelį, nuo kurio priklausys mūsų planai. O kaip pasielgtumėte jūs, jei suprastumėte, kad dalis jūsų šeimos saugumo laikosi tik ant neoficialaus pažado?