Per metus per Vinted pardaviau savo ir vaikų drabužių už 2 300 eurų. Pavasarį gavau VMI laišką su klausimu, ar tai nėra nedeklaruota veikla

Laišką iš VMI pamačiau pirmadienio rytą, kai virtuvėje gėriau jau atšalusią kavą ir ieškojau jaunesniojo sūnaus kūno kultūros marškinėlių. Man 38-eri, dirbu administratore nedidelėje įmonėje Kaune, auginame du vaikus, su vyru, kaip daug kas, skaičiuojame įprastas mėnesio išlaidas. Vinted naudoju seniai: pradžioje pirkdavau vaikams striukes, batus, vėliau ėmiau kelti tai, ko namuose prisikaupė. Išaugti kombinezonai, per maži džinsai, mano nebenešiojami megztiniai, keli geri, tik netikusio dydžio pirkiniai.

Per metus pardaviau drabužių už 2 300 eurų, bet man ta suma neatrodė kaip uždarbis. Ji susidėjo iš daugybės mažų siuntų: vieną savaitę kažkas nupirko vaikiškus guminius batus, kitą – mano paltą, dar vėliau – kelis rūbus, kuriuos buvau nufotografavusi pakabinusi ant durų. Pinigai ilgai neužsibūdavo – už juos nupirkdavau vaikams kito dydžio rūbų, sumokėdavau už būrelį ar pridėdavau prie maisto. Todėl perskaičiusi laišką pirmiausia ne supykau, o tiesiog susigūžiau. Gal kažko nebuvau supratusi, nors man atrodė, kad tik tvarkau spintas.

Skaičius ekrane pasirodė didesnis, nei jaučiausi pardavusi

Pirmiausia atsidariau Vinted programėlę ir peržiūrėjau pardavimų istoriją. Kai viską matai vienoje vietoje, tas skaičius atrodo visai kitaip nei po 4 ar 12 eurų už vieną daiktą. Prisiminiau sausį išsiųstą žieminį kombinezoną, kurį pati buvau pirkusi gerokai brangiau. Vasarą pardaviau mergaitės sukneles, likusias nuo krikštynų, gimtadienių ir darželio švenčių. Dalis daiktų buvo beveik nauji, nes vaikai kartais per vieną sezoną išauga du dydžius.

Man buvo svarbu sau pačiai aiškiai pasakyti, ką dariau: nepirkau drabužių tam, kad juos perpardyčiau. Neturėjau nei sandėlio, nei atskiro kambario prekėms, nei plano iš to užsidirbti. Savaitgaliais, kol vaikai žiūrėdavo filmą, išsitraukdavau dėžę iš spintos, apžiūrėdavau rankoves, padus, užtrauktukus ir įkeldavau skelbimus. Jei ant kelnių būdavo dėmė ar nutrinti keliai, tokio daikto net nekeldavau – atiduodavau pažįstamai arba nunešdavau, kur priima tekstilę.

Vyras iš pradžių tik gūžtelėjo pečiais. Jam Vinted visada buvo mano telefonas ant virtuvės palangės ir prie durų sustatyti siuntų maišeliai. Perskaitęs laišką pasakė: „Susirašyk viską ramiai, neprisigalvok iš karto blogiausio.“ Tas sakinys kiek pristabdė, nors man pačiai buvo gėda, kad net nežinojau, nuo ko pradėti.

Prie šaldytuvo atsirado ne tik sąskaitos, bet ir sąrašai

Kelias dienas rinkau informaciją taip, kaip mokėjau. Ant šaldytuvo, šalia elektros sąskaitos ir vaikų piešinio, prisegiau lapą su metų mėnesiais. Prie kiekvieno žymėjausi, ką maždaug buvau pardavusi: savo darbo sukneles, berniuko sportinius batelius, žiemines kepures, mergaitės pavasarinę striukę. Ne viską prisiminiau iš karto. Kai kuriuos daiktus buvau pirkusi seniai, kvitų, aišku, nebebuvo.

Tada supratau, kad problema man buvo ne pats pardavinėjimas, o požiūris, kad čia neverta nieko pasižymėti. Galvojau: jeigu tai šeimos daiktai, tai ir aiškinti nėra ko. Bet kai per metus susidaro didesnė suma, vien prisiminimų ne visada pakanka. Tvarka namuose nereiškia tvarkos mano užrašuose – tą supratau gana greitai.

Peržiūrėjau skelbimų nuotraukas, pokalbius su pirkėjais, siuntų informaciją. Kai kur matėsi, kad daiktas ne naujas, aprašymuose buvau parašiusi, jog jis išaugtas ar dėvėtas. Radau net žinutę, kur pirkėja klausė, ar batai tiktų darželiui, o aš atrašiau, kad sūnus su jais vaikščiojo vieną rudenį. Smulkmena, bet man pačiai tai priminė, kad čia buvo mūsų kasdieniai daiktai, ne kažkoks slaptas verslas.

Nemaloniausia buvo ne laiško formuluotė, o mano pačios abejonės

Su tuo laišku nesėdėjau viena. Pasitariau su žmogumi, kuris tokius dalykus supranta geriau, ir jis patarė nespėlioti, o tiesiog aiškiai parašyti, kokia situacija, bei pateikti tai, ką turiu. Taip ir padariau: nurodžiau, kad pardavinėjau savo ir vaikų naudotus daiktus, kad jų nepirkau perpardavimui, pridėjau surinktą informaciją. Nenorėjau nei teisintis dėl kiekvieno bodžio, nei apsimesti, kad man viskas savaime aišku.

Labiausiai nervino laukimas. Eidama iš darbo iki paštomato vis tikrindavau telefoną, nors ten dažniausiai būdavo tik reklaminiai pranešimai. Tuo metu dar susirgo dukra, reikėjo derinti darbą iš namų, virti sriubą, plauti purvinus batus po darželio kiemo. Tas reikalas buvo galvoje, bet kiti darbai niekur nedingo.

Buvo ir gėdos jausmas, nors protu supratau, kad pats klausimas dar nereiškia, jog esu dėl kažko kalta. Nenorėjau, kad kas nors įsivaizduotų, jog namuose prisidėjau dėžių ir bandau iš to pasipelnyti. Vieną vakarą vyrui pasakiau: „Kvaila taip nervintis dėl drabužių, kurių jau net neturim.“ Jis atsakė, kad jaudinuosi ne dėl drabužių, o dėl to, kad nežinau, ko tikėtis. Čia jis buvo teisus.

Atsakymas neatnešė džiaugsmo, bet grąžino įprastą ritmą

Kai sulaukiau atsakymo ir situacija man tapo aiškesnė, palengvėjo tiesiog todėl, kad nebeliko tiek nežinomybės. Supratau, kad į tokias užklausas geriau sureaguoti laiku ir ramiai, o ne numesti laišką tarp reklamų tikintis, kad jis pats kažkur prapuls. Nesu nei teisininkė, nei buhalterė, bet galėjau paaiškinti savo šeimos situaciją. Tik tam reikėjo susirinkti detales, kurių iš pradžių neatrodė verta saugoti.

Vinted neištryniau ir pardavinėti nenustojau, tik pakeičiau kelis įpročius. Dabar prie parduodamo daikto pasižymiu, kieno jis buvo ir ar tikrai atkeliavo iš mūsų spintos. Nuotraukas stengiuosi padaryti dieną, ant paprastos kėdės prie lango, o ne vėlai vakare ant grindų, kai fone pusė skalbinių džiovyklės. Užtrunka keliomis minutėmis ilgiau, bet paskui bent pačiai aiškiau.

Koridoriuje vis dar stovi dėžė su per mažais sportiniais batais, kuriuos vis žadu nufotografuoti. Kartais pagalvoju, kad paprasčiau būtų viską atiduoti ir nebesukti galvos. Bet drabužiai mūsų namuose dar ilgai keliaus iš vienų rankų į kitas: vaikai auga, kainos parduotuvėse nemažos, o gerų daiktų nesinori išmesti vien todėl, kad jie jau nebetinka mums.

Ką išmokau iš paprastos spintos tvarkymo istorijos

Dabar į pardavimus internetu žiūriu blaiviau. Jie gali būti visai buitiški, bet bendras vaizdas per metus kartais atrodo kitaip nei viena atskira siunta. Didesnė pardavimų suma nebūtinai reiškia didelį uždarbį, tačiau ji tikrai primena, kad verta pačiam suprasti, ką darai, ir turėti bent minimalią tvarką. Iš kiekvieno išaugto megztinio projekto nedarau, bet nebeapsimetu, kad nieko nefiksuoti yra patogiausia išeitis.

• Pasilaikyti bent pagrindinę informaciją apie parduodamus daiktus ir jų kilmę.
• Aiškiai atskirti namuose naudotus daiktus nuo prekių, kurios būtų perkamos vien pardavimui.
• Reguliariai peržiūrėti pardavimų istoriją, kad metų gale bendra suma nenustebintų.
• Gavus oficialų klausimą, neskubėti panikuoti, o atsakyti aiškiai ir pagal turimą informaciją.

Man ši istorija baigėsi ne dideliu išgąsčiu, o tuo, kad telefone ir galvoje atsirado šiek tiek daugiau tvarkos. O kaip pasielgtumėte jūs, jei pamatytumėte, kad per metus iš savo spintos pardavėte daugiau, nei buvote pastebėję?