Seime – milijonus eurų kainuosiantis siūlymas: ar nemokami pietūs mokyklose nevirstų valstybės pinigų švaistymu?

Lietuvos Seime svarstoma nauja mokinių nemokamo maitinimo plėtra, kuriai prireiktų milijonų eurų iš valstybės biudžeto. Idėja skamba patraukliai – daugiau vaikų gautų nemokamus pietus, o šeimoms sumažėtų išlaidos. Tačiau už šio sprendimo slypi klausimas, į kurį kol kas trūksta konkretaus atsakymo: ar valstybė mokės už vaikų iš tikrųjų suvalgomą maistą, ar už patiekalus, kurie taip ir liks lėkštėse?

Spalio 20 dieną Seimas po pateikimo pritarė Vyriausybės siūlymui nemokamus pietus palaipsniui skirti visiems trečių ir ketvirtų klasių mokiniams, nevertinant jų šeimų pajamų. Už projektą balsavo 63 parlamentarai, prieš – 10, dar 10 susilaikė. Tai dar nėra priimtas įstatymas – projektas toliau bus svarstomas Seimo komitetuose.

Pagal dabartinį pasiūlymą nuo 2027 metų rugsėjo 1 dienos nemokamus pietus gautų visi trečiokai, o nuo 2028 metų rugsėjo 1-osios – ketvirtokai. Šiuo metu tokie pietūs, nevertinant šeimos pajamų, jau skiriami priešmokyklinukams, pirmokams ir antrokams.

2028 metais papildomai prireiktų apie 23 mln. eurų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, išplėtus nemokamą maitinimą, papildomai jį gautų apie 50 tūkstančių mokinių. Vien 2027 metais šiai priemonei papildomai reikėtų maždaug 8,3 mln. eurų, o 2028 metais – apie 23 mln. eurų. Tai reikšmingos viešosios išlaidos, todėl pagrįsta klausti, kaip bus matuojama jų nauda.

Šie skaičiai savaime nereiškia, kad atsiras biudžeto skylė – valstybė gali suplanuoti išlaidas ir numatyti finansavimo šaltinius. Tačiau kiekvienas papildomas įsipareigojimas reiškia, kad tuos pačius pinigus reikės surinkti iš mokesčių arba perskirstyti iš kitų sričių.

Siūlymo autoriai pabrėžia socialinės atskirties mažinimą ir sveikesnių mitybos įpročių ugdymą. Tai svarbūs tikslai. Be to, nemokamas maitinimas visiems tos pačios klasės vaikams gali padėti išvengti situacijų, kai dėl šeimos pajamų vertinimo dalis mokinių jaučiasi išskiriami.

Tačiau finansuojant tokio masto programą neužtenka suskaičiuoti, kiek vaikų įgis teisę į pietus. Reikia žinoti ir kiek jų šia galimybe kasdien pasinaudos.

Vaikui galima pasiūlyti nemokamus pietus, bet negalima jo priversti valgyti

Daugeliui tėvų pažįstama situacija: ryte vaikas gauna pinigų pietums, tačiau vietoj valgyklos renkasi parduotuvėje įsigytą bandelę, saldų gėrimą ar kitą užkandį. Tai nėra pagrindas teigti, kad taip elgiasi daugiau nei pusė Lietuvos mokinių – tokiam skaičiui patvirtinti reikėtų reprezentatyvaus tyrimo. Vis dėlto pats pasirinkimo klausimas yra svarbus.

Jeigu mokykla pagamins šimtą porcijų, bet dalis mokinių jų atsisakys arba suvalgys tik nedidelę dalį, likęs maistas taps papildomomis išlaidomis. Todėl prieš plečiant programą svarbu įvertinti faktinį valgyklų lankomumą, mokinių maisto pasirinkimus ir galimybę užsakyti tiek porcijų, kiek jų iš tikrųjų reikia.

Maisto kokybės klausimas taip pat nėra išgalvotas. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2026 metų balandį skelbė mokyklų maitinimo patikrinimuose nustatanti vis daugiau pažeidimų. Tarp problemų – valgiaraščių nesilaikymas dėl žaliavų trūkumo ir reikalavimų neatitinkančių produktų naudojimas.

Tai nereiškia, kad visose mokyklų valgyklose maistas prastas. Tačiau parodo, kodėl vien naujų lėšų skyrimas savaime negarantuoja geresnio maitinimo.

Kas atsakys už nesuvalgytus kotletus ir išmestus pietus?

Vienas svarbiausių praktinių klausimų – maisto atliekos. Jeigu mokyklos valgykla kasdien ruošia porcijas pagal mokinių skaičių, bet dalis vaikų pietų nevalgo, atsiranda išvengiamo švaistymo rizika. Juk už maisto produktus, darbuotojų darbą, elektrą ir patiekalų ruošimą jau būna sumokėta.

Vis dėlto šiuo metu nėra pagrindo tvirtinti, kad didžioji dalis nemokamų pietų Lietuvoje išmetama ar atiduodama gyvuliams. Tam reikėtų konkrečių duomenų apie pagamintų, išdalytų ir nesuvalgytų porcijų kiekius.

Todėl esminis klausimas – ar plečiant nemokamą maitinimą bus kartu tobulinama jo apskaita? Mokyklos galėtų vertinti faktinį poreikį, sudaryti galimybes iš anksto atsisakyti pietų, stebėti maisto atliekų kiekius ir reguliariai apklausti vaikus, kokie patiekalai jiems priimtini.

Be tokių priemonių kyla rizika, kad bus finansuojamas ne vaikų maitinimas, o tiesiog didesnės maisto gamybos apimtys.

Ar visiems vienoda parama yra efektyviausias sprendimas?

Dar vienas diskusijų klausimas – ar būtina nemokamus pietus skirti visiems mokiniams, įskaitant šeimas, kurios gali be sunkumų už juos susimokėti.

Universalaus maitinimo šalininkai argumentuoja, kad taip mažinama socialinė atskirtis, nebereikia tikrinti kiekvienos šeimos pajamų, o vaikai skatinami valgyti visavertį maistą mokykloje. Tai pagrįsti argumentai, tačiau jie turi būti vertinami kartu su programos kaina ir praktiniais rezultatais.

Tikslinė parama mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms kainuotų kitaip, tačiau galėtų reikšti papildomą administravimą ir riziką, kad kai kurios šeimos dėl įvairių priežasčių nesikreiptų pagalbos. Dėl to pasirinkimas tarp universalaus ir tikslinio maitinimo nėra vien paprastas taupymo klausimas.

Vis dėlto, prieš prisiimant naujus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, visuomenė turėtų matyti aiškius skaičiavimus: kiek kainuoja viena faktiškai suvalgyta porcija, kiek maisto lieka nepanaudota ir kaip pasikeičia vaikų mitybos įpročiai.

Nemokami pietūs nėra automatiškai nei geras, nei blogas sprendimas vien dėl to, kad jie nemokami. Jų vertė priklausys nuo to, kiek vaikų iš tikrųjų pavalgys, kokį maistą jie gaus ir ar valstybės pinigai bus naudojami atsakingai.

Todėl Seimo svarstomas projektas kelia labai konkretų klausimą: ar kartu su milijonais eurų papildomo finansavimo atsiras ir veiksminga sistema, užtikrinanti, kad pinigai virstų vaikų suvalgytais pietumis, o ne vis didesniais maisto atliekų kiekiais?