Teismo sprendimas negali laukti politinio patogumo: partnerystės registravimas tapo valstybės patikimumo išbandymu

Laimėti bylą prieš valstybę ir vis tiek likti laukti, kol ji nuspręs, kaip įgyvendinti teismo sprendimą. Tokioje padėtyje atsiduria poros, kurių partnerystę Lietuvos teismai pripažįsta, tačiau jos registravimas stringa. Ritos Tamašunienės vadovaujama Teisingumo ministerija nurodo, kad nėra reikalingos tvarkos. Tačiau šis paaiškinimas kelia klausimą pačiai institucijai: kas turi pasirūpinti, kad teismo pripažinta teisė pagaliau veiktų?

Pozicija čia turėtų būti aiški: valstybės nesutvarkytos procedūros negali tapti neriboto laukimo priežastimi žmonėms, kurie savo teises jau apgynė teisme. Ministerija gali nesutikti su sprendimu ir naudotis teisėtomis jo apskundimo galimybėmis. Tačiau pasibaigus šiam procesui reikia atsakyti, kaip sprendimas bus įgyvendintas, kas už tai atsakingas ir kada žmonės sulauks rezultato.

Žmonės nuėjo valstybės nurodytu keliu

Konstitucinis Teismas dar 2025 metų balandį išaiškino, kad, kol nėra nustatytos partnerystės registravimo tvarkos ar kitaip tinkamai sureguliuotos nesusituokusių porų apsaugos, teisę į partnerystę galima įgyvendinti teisme. Poros šia galimybe pasinaudojo: pateikė prašymus, įrodinėjo savo santykių pobūdį, laukė sprendimų.

Todėl dabartinis atsakymas apie trūkstamą tvarką skamba ypač prastai. Žmonės negali patys sukurti registro, patvirtinti dokumento formos ar paskirstyti institucijų įgaliojimų. Jie atliko tai, ką galėjo atlikti. Likusi darbo dalis priklauso valstybei, o jos institucijų nesutarimai neturėtų būti perkeliami ant pareiškėjų pečių.

Šioje situacijoje neužtenka pasakyti, kad problema sudėtinga. Sudėtingumas paaiškina, kodėl sprendimui reikia darbo, tačiau nepateisina padėties, kai žmogui nepasiūlomas aiškus kelias pirmyn.

Ministerijos argumentas turi ribas

Būtų pernelyg paprasta tvirtinti, kad registravimui pakanka vieno ministrės parašo. Registrai veikia pagal teisės aktus, institucijos turi apibrėžtus įgaliojimus, o duomenų tvarkymas reikalauja konkrečių taisyklių. Ministerijos nurodomų kliūčių negalima tiesiog ignoruoti. Tačiau pripažinti kliūtis ir laikyti jas pakankamu atsakymu – du skirtingi dalykai.

Klaipėdos apygardos teismas rugsėjį viešai paskelbtoje byloje paliko galioti sprendimą, kuriuo valstybė įpareigota įregistruoti dviejų moterų partnerystę. Pareiga priskirta Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos. Vadinasi, kalbama apie konkretų įpareigojimą, kurio praktinį įgyvendinimą turi užtikrinti atsakingos institucijos.

Todėl iš ministerijos pagrįsta reikalauti viešo veiksmų plano. Kokius teisės aktus reikia pakeisti? Kurie sprendimai priklauso Vyriausybei, kurie – Seimui? Kas jau parengta, kas užstrigo ir kokie siūlomi terminai? Toks atsakymas leistų vertinti darbą. Bendras paaiškinimas, kad laukiama įstatymų leidėjo, tokios galimybės nesuteikia.

Partnerystės klausimas parodo, kiek vertas laimėtas teismas

Dėl partnerystės visuomenėje galima ginčytis, o politikai gali turėti skirtingus įsitikinimus. Vis dėlto valstybės veikimas negali priklausyti nuo to, ar konkrečiai šeimai pritaria ministerijos vadovybė. Žmogui turi būti įmanoma suprasti, ką praktiškai reiškia jo naudai priimtas sprendimas.

Šiandien susidariusi padėtis siunčia prastą žinią kiekvienam, kuris tikisi teisme apginti savo teises: net laimėjęs gali būti paliktas laukti institucijų susitarimo. Tai mažina pasitikėjimą visa teisine sistema, nors teismas savo darbą jau atliko.

Ritos Tamašunienės ministerijos atsakomybė šiuo atveju turėtų būti matuojama konkrečiais darbais, kuriais šalinamos registravimo kliūtys. Poroms reikia veikiančios procedūros ir aiškaus termino. Jos neturėtų dar kartą įrodinėti, kodėl valstybė privalo rimtai vertinti jos pačios teismų sprendimus.