Kefyras dažniausiai laikomas paprastu kasdieniu produktu, bet jį pakaitinus teisingai galima gauti visai kitą rezultatą – minkštą, švelnų, kreminį sūrį, primenantį rikotą ar tepamą varškės sūrį. Visa paslaptis ne ingredientuose, o laike: kefyro negalima pervirti, nes tada masė taps sausa ir guminė.
Šiam užkandžiui nereikia nei brangių produktų, nei specialios įrangos. Pakanka riebesnio kefyro, sietelio, marlės ir trupučio kantrybės. O tada jau galima pridėti druskos, alyvuogių aliejaus, žolelių ar citrinos sulčių ir gauti užtepėlę, kuri ant skrudintos duonos atrodo kur kas prabangiau, nei kainavo jos pagrindas.
Kodėl kefyras gali virsti kreminiu sūriu
Kefyre jau yra pieno baltymų ir rūgšties, todėl kaitinamas jis pradeda sluoksniuotis: atsiskiria skaidresnės, žalsvos išrūgos, o baltymai susitraukia į minkštą masę. Būtent ši masė ir tampa būsimo sūrio pagrindu.
Tačiau čia labai svarbi temperatūra. Jeigu kefyrą kaitinsite per stipriai ar leisite jam ilgai virti, baltymai susitrauks per daug. Tada vietoj švelnios, tepamos konsistencijos gausite sausą gumulą, kurį teks gelbėti grietine, sviestu ar kitais priedais.
Todėl šis metodas veikia tik tada, kai „pagaunamas“ tinkamas momentas. Kai tik kefyre pasirodo dribsniai, o išrūgos tampa aiškiai matomos, kaitinimą reikia stabdyti. Kefyro tikslas nėra išvirti – jį reikia tik privesti iki baltymų atsiskyrimo.
Jus taip pat gali sudominti
Geriausiai tinka riebesnis kefyras – apie 3,2 proc. ar daugiau. Kuo riebesnis pradinis produktas, tuo galutinė masė bus švelnesnė, glotnesnė ir malonesnė burnoje.
Kaip paruošti, kad sūris neliktų sausas
Paimkite šviežio riebesnio kefyro ir supilkite į puodą storu dugnu. Kaitinkite lėtai, ant nedidelės ar vidutinės ugnies. Skubėti nereikia – per stipri kaitra yra pagrindinė priežastis, kodėl naminis kefyro sūris nepavyksta.
Stebėkite, kas vyksta puode. Iš pradžių kefyras atrodys vientisas, vėliau pradės formuotis švelnūs dribsniai, o skystis ims skaidrėti. Kai pamatysite, kad atsiskyrė žalsvos išrūgos, puodą iškart nukelkite nuo ugnies.
Yra ir kitas būdas: kefyrą galima atsargiai supilti į nedidelį kiekį labai karšto vandens. Karšta aplinka taip pat padeda jam susisluoksniuoti. Tačiau ir čia galioja ta pati taisyklė – neperlaikyti.
Paruoštą masę supilkite į smulkų sietelį, išklotą marle. Po apačia padėkite dubenį išrūgoms nubėgti. Ir čia slypi dar viena svarbi gudrybė: nespauskite masės iki sausumo. Leiskite jai nuvarvėti natūraliai apie 30–40 minučių.
Jei stipriai spausite, sūris taps per kietas. Jei leisite išrūgoms išbėgti ramiai, masė liks švelni, drėgna ir tepama. Būtent tokia konsistencija ir primena brangesnius kreminius sūrius.
Jus taip pat gali sudominti
Restorano įspūdis atsiranda iš priedų
Pats kefyro sūris yra tik pagrindas. Kad jis taptų tikru užkandžiu, reikės kelių paprastų, bet tikslių priedų.
Į dar šiltą masę įberkite žiupsnelį geros druskos, įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus ir įmaišykite smulkintų šviežių žolelių. Tinka krapai, bazilikas, kalendra ar petražolės – rinkitės pagal tai, prie ko sūrį patieksite.
Jei norisi ryškesnio skonio, galima įspausti truputį citrinos sulčių. Jos suteiks gaivumo ir padės sūriui skambėti ne kaip paprastai varškei, o kaip užtepėlei prie brusketos ar traškios duonos.
Viską išmaišykite šakute ir padėkite maždaug valandai į šaldytuvą. Per tą laiką masė sutvirtės, priedai susijungs, o skonis taps vientisesnis. Tada sūrį galima tepti ant skrudintos duonos, patiekti su daržovėmis, naudoti sumuštiniams ar dėti šalia keptos mėsos bei žuvies.
Šio recepto pranašumas paprastas: jūs tiksliai žinote, kas yra viduje. Nėra tirštiklių, stabilizatorių ar perteklinių priedų. Tik kefyras, druska, aliejus ir tai, ką patys pasirenkate skoniui.
Svarbiausia – nepervirti ir nenuspausti iki sausumo. Jei kefyrą pakaitinate tik iki išrūgų atsiskyrimo, o paskui leidžiate jam ramiai nuvarvėti, gaunate ne sausą varškę, o švelnų naminį kreminį sūrį. Būtent ši maža technikos detalė ir paverčia pigų kasdienį produktą užkandžiu, kurį drąsiai galima dėti ant stalo svečiams.
