Penki pulteliai ant stalo, dar du – tarp pagalvių, o filmo pavadinimą renkatės taip, lyg rašytumėte su pirštine. Tai ne „smulki buitinė bėda“ – tai kasdienis nervų ryjikas, kurį technologijos seniai galėtų uždaryti. Ir štai kur atsiranda gudrus triukas: jei jūsų televizorius turi „Bluetooth“, telefonas gali tapti pilnaverčiu pultu, jutikline planšete (pele) ir klaviatūra – be tų erzinančių mygtukų, kurie nuolat netyčia nukreipia į srautinę platformą.
Visa idėja remiasi paprastu principu: nebevaldote televizoriaus per „Wi-Fi“ ir namų tinklo kaprizus, o jungiatės tiesiogiai per „Bluetooth“. Tai reiškia vieną dalyką – net jei namuose stringa ryšys, telefone įjungtas VPN ar kažkas „nulūžo“ maršrutizatoriuje, pats valdymas gali veikti toliau, nes jam nereikia interneto. Būtent čia tokio tipo programėlė ir „nužudo“ klasikinius scenarijus, kai filmą randi, bet meniu valdymas ir rašymas su pulteliu atima pusę noro žiūrėti.
Kodėl ši programėlė žmonėms „atsuka“ smegenis: jutiklinė planšetė ir tikra klaviatūra
Pagrindinis lūžis įvyksta ne tada, kai telefone atsiranda garsumo mygtukas. Lūžis įvyksta tada, kai vietoje šokinėjimo per meniu su rodyklėmis jūs pirštu tiesiog „nusitempiate“ iki norimos piktogramos, o prisijungimus, slaptažodžius ar filmo pavadinimus suvedate normalia klaviatūra per kelias sekundes. Tai yra tas momentas, kai suprantate, kiek daug laiko iki šiol buvo sudeginama vien dėl prasto įvedimo.
Dar viena detalė, kurią žmonės vertina praktikoje: tokiame valdyme nėra „privalomų“ mygtukų į Netflix ar Disney+, kuriuos pultelių gamintojai prikalė kaip reklaminius trumpinius. Telefonas tampa švariu įrankiu, o ne reklamos lentele.
Kur daug kas užstringa: „Bluetooth“ poravimas ir televizoriaus užgaidos
Svarbiausia suprasti vieną dalyką: tai veikia per „Bluetooth“ ryšį, todėl pirmas žingsnis visada yra poravimas. Dažniausiai logika tokia: televizoriuje įjungiate „Bluetooth“ ir leidžiate jam būti matomam, telefone įjungiate „Bluetooth“, suporuojate įrenginius nustatymuose, o tik tada pačioje programėlėje pasirenkate suporuotą televizorių ir prisijungiate. Skamba paprastai, bet realybėje kai kurių televizorių „Bluetooth“ modulis gali elgtis kaprizingai: vieni įrenginiai prisijungia iš karto, kiti reikalauja kelių bandymų, o kai kuriuose modeliuose „Bluetooth“ būna labiau skirtas ausinėms nei nuotoliniam valdymui.
Čia ir slypi vienintelė „kaina“: sąrankai kartais reikia kantrybės. Bet kai ji pavyksta, efektas būna brutalus – pultelių chaosas namuose staiga praranda prasmę, nes telefonas uždengia visą bazinį valdymą, o teksto įvedimą padaro normaliu, nebe kankyne.
Kas tai per programėlė ir kodėl ją mini kaip „švarią“ alternatyvą
Dažniausiai minima programėlė šiame kontekste vadinama BT Remote. Ji apibūdinama kaip nemokama ir atvirojo kodo, be reklamų ir be prenumeratų logikos, o kūrėju dažnai įvardijamas Atharok. Dėl platinimo ji paprastai randama tiek Google Play, tiek F-Droid ekosistemose – ir tai paaiškina, kodėl ji taip dažnai linksniuojama kaip „paprastas sprendimas be kabliukų“.
Jei jūsų televizorius turi „Bluetooth“, šita idėja iš esmės padaro vieną dalyką: nuotolinio valdymo pultelį paverčia atsarginiu variantu, o kasdienį valdymą perkelia ten, kur jis logiškiausias – į telefoną, kuris jau ir taip visada šalia.
