Apie ką nekalbės išsiskyrę vyrai: du prisipažinimai

Išsiskyrimas yra skausmingas procesas abiem pusėms. Ir jei moterys yra linkusios kalbėti apie savo jausmus ir priimti pagalbą, tai vyrai, dažnai, tampa „vyrai neverkia“ požiūrio įkaitais ir slepia savo emocijas. Mūsų herojai sutiko kalbėti apie tai, kaip jie išgyveno išsiskyrimą.

MES NEIŠSISKYRĖME KAIP DRAUGAI, KURIE SUSITINKA PRIE KAVOS PUODELIO

Tomas, 34 metai

Atrodė, kad mes su Inga visada būsime kartu, kad ir kas nutiktų. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors ją prarasiu. Viskas prasidėjo nuo stiprios meilės, per 30 metų nieko panašaus nebuvau patyręs.

Neilgai trukus, kai susipažinome, mirė mano mama, o Inga man padėjo ištverti šią netektį.  Deja, greitai pradėjau suprasti, kad, netekęs mamos, netekau ir tėvo. Po jos mirties jis pradėjo gerti. Aš jaudinausi, bet nieko negalėjau padaryti ir rodžiau tik agresiją ir pyktį.

Verslas taip pat sekėsi blogai. Mes su partneriu turėjome statybos įmonę, deja, nebegaudavome užsakymų. Manau, prisidėjo ir tai, kad niekam nebeturėjau energijos. Inga bandė kalbėtis su manimi, sugalvodavo netikėtų išvykų. Ji skleidė ramybę ir toleranciją.

Mes su Inga visada mėgome vaikščioti po miestą, keliauti į gamtą. Bet dabar tai darėme visiškoje tyloje. Kiekviena smulkmena mane supykdydavo, tapau labai įžeidus, nevengiau rodyti susierzinimo. Be abejo, niekada neprašiau atleidimo. Ir, laikui bėgant, ji dar labiau nutilo.

Nekreipiau dėmesio į tai, kad ji vis dažniau nakvodavo pas mamą ir, remdamasi bet kokiu pretekstu, laisvalaikį leisdavo su draugais. Nemanau, kad ji mane išdavė. Aš tiesiog dabar suprantu – jai buvo nepakeliama būti su manimi.

Kai ji man pasakė išsikraustanti, iš pradžių net nesupratau. Tai atrodė neįmanoma. Tada aš pirmą kartą pabudau, maldavau jos to nedaryti, suteikti mums antrą galimybę. Ji sutiko. Pasirodė, kad tai buvo man itin reikalingas sukrėtimas. Tarsi pamačiau gyvenimą tikromis spalvomis ir supratau, kokia brangi man yra manoji Inga.

Mes daug kalbėjomės, ji verkė ir pirmą kartą po ilgo laiko papasakojo apie savo jausmus. Ir aš pagaliau ją išklausiau. Maniau, kad tai yra naujo etapo pradžia – susituoksime, turėsime vaiką. Aš jos paklausiau, ar ji nori berniuko, ar mergaitės…

Bet po mėnesio ji labai ramiai pasakė, kad negalime būti kartu. Jos jausmai dingo ir ji nori būti sąžininga su manimi. Iš jos žvilgsnio supratau, kad ji tvirtai apsisprendė ir beprasmiška apie tai kalbėti. Niekada nebemačiau jos.

Mes neišsiskyrėme kaip draugai, kurie susitinka prie puodelio kavos. Jai išėjus supratau, kad turiu pasirinkimą: toliau grimzti į dugną ar ką nors daryti su savo gyvenimu. Aš nusprendžiau, kad man reikia pagalbos. Ir aš nuėjau į terapiją.

Teko savo viduje išnarplioti daug raizginių, o po metų man viskas tapo aiškiau. Pagaliau sugebėjau atsisveikinti su mama, atleisti tėvui. Ir paleisti Ingą.

Kartais man labai gaila, kad sutikau ją, kaip atrodo, netinkamu laiku. Jei tai atsitiktų dabar, būčiau elgęsis kitaip ir, ko gero, nieko nesunaikinčiau. Tačiau nėra prasmės gyventi praeities fantazijose. Tai supratau po mūsų išsiskyrimo, sumokėjęs didelę kainą už šią pamoką.

Issiskyres vyras Tomas

„VISKAS, KAS NENUŽUDO, DARO MUS STIPRESNIUS“, PASIRODĖ NE APIE MUS

Mikas, 32 metai

Mes su Ugne susituokėme baigę studijas ir netrukus nusprendėme įkurti savo verslą – logistikos ir statybos įmonę. Viskas sekėsi gerai, mes net išplėtėme savo komandą. Atrodė, kad problemos, kylančios sutuoktiniams dirbant kartu, aplenkė mus – mums pavyko atskirti darbą ir santykius.

Įvykusi finansinė krizė tapo jėgų išbandymu ir mūsų šeimai. Reikėjo uždaryti vieną verslo liniją. Pamažu atsidūrėme skolose, neskaičiavome savo jėgų. Abu nervinomės, pradėjome vienas kitą kaltinti. Slapta, žmonai nežinant, paėmiau paskolą. Tikėjausi, kad tai padės, bet tai dar labiau pakenkė mūsų verslui.

Kai viskas išaiškėjo, Ugnė buvo įsiutusi. Ji pasakė, kad tai išdavystė, susikrovė daiktus ir išėjo. Maniau, kad išdavystė buvo jos poelgis. Mes nustojome bendrauti ir netrukus, per draugus, netyčia sužinojau, kad ji turi kitą.

Formaliai to, žinoma, negalima pavadinti išdavyste – mes nebuvome kartu. Bet aš labai jaudinausi ir pradėjau gerti. Tada supratau, kad tai nėra išeitis. Susiėmiau. Susitikau su Ugne – reikėjo apsispręsti dėl mūsų verslo. Susitikimai paskatino tai, kad bandėme atkurti santykius, tačiau po mėnesio tapo akivaizdu, kad šios skilusios „taurės“ nebegalima suklijuoti.

Issiskyres vyras Mikas

Mano žmona prisipažino, kad po atsitikimo su paskola ji nebegalėjo manimi pasitikėti. Aš jai neatleidau dėl to, kad taip lengvai išėjo ir pradėjo susitikinėti su kitu. Po paskutinio bandymo gyventi kartu galiausiai nusprendėme išsiskirti.

Man ilgą laiką buvo sunku. Bet supratimas padėjo – mes negalėjome gyventi taip, tarsi po to, kas įvyko, nieko nebūtų įvykę. Tarp mūsų visada išliks abipusis nepasitikėjimas ir apmaudas. Mažiausias kivirčas – ir viskas įsiliepsnoja atnaujinta jėga. „Tai, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresnius“ – šie žodžiai nebuvo apie mus. Vis dėlto, svarbu saugoti santykius ir nepasiekti to taško, iš kurio nebesugrįžtama.


Taip pat skaitykite:

Back to top button