Frida Kahlo apie Diego Rivera: kaip meilė mus daro gražius

Apie tragišką dviejų garsių meksikiečių menininkų Fridos Kahlo ir Diego Riveros meilės istoriją parašyta dešimtys knygų, nufilmuota „Oskarą“ pelniusi Holivudo drama su Salma Hayek. Tačiau yra dar viena svarbi pamoka, kurią Frida  pateikė mažai žinomame trumpame tekste, kurį skyrė vyrui. Pateikiame jums šį jaudinantį mylinčios moters laišką, kuris dar kartą įrodo, kad meilė nesikeičia – ji nuplėšia visas kaukes.

Jie susituokė, kai Kahlo buvo dvidešimt dveji, o Riverai – keturiasdešimt dveji ir liko kartu iki Fridos mirties po dvidešimt penkerių metų. Abu turėjo daug romanų: Rivera – su moterimis, Frida – su moterimis ir vyrais.

Bet, ko gero, niekur jų nestandartiniai santykiai nepateikti tokioje ryškioje šviesoje, kaip verbaliniame portrete, kuris buvo įtrauktas į Riveros knygos „Mano menas, mano gyvenimas: autobiografija“  pratarmę. Tik keliose jos vyrą apibūdinančiose pastraipose Frida sugebėjo išreikšti visą jų meilės didybę, galinčią pakeisti realybę.

„Įspėju, kad šis Diego portretas turės spalvų, kurių net aš pati dar nelabai  pažįstu. Be to, aš taip myliu Diego, kad negaliu objektyviai suvokti jo ar jo gyvenimo… Negaliu kalbėti apie Diego kaip apie savo vyrą, nes šis terminas jo atžvilgiu yra absurdas. Jis niekada nebuvo ir niekada nebus niekieno vyras. Negaliu kalbėti apie jį, kaip apie savo meilužį, nes man jo asmenybė yra toli už sekso srities ribų. Ir jei bandysiu apie jį kalbėti paprastai, iš širdies, viskas išsilies mano paties emocijų aprašyme. Ir vis dėlto, atsižvelgiant į kliūtis, kurias kelia jausmai, stengsiuosi kuo geriau nupiešti jo įvaizdį.“

Įsimylėjusios Fridos akyse Rivera – žmogus, kuris nepatrauklus visuotinai priimtų standartų požiūriu, – virsta rafinuota, stebuklinga, beveik antgamtiška būtybe. Todėl mes matome ne tiek Riveros portretą, kiek nuostabaus Kahlo sugebėjimo mylėti ir suvokti grožį atspindį.

„Ant jo galvos auga ploni, reti plaukai, todėl susidaro įspūdis, kad jie tarsi sklando ore. Jis atrodo kaip didžiulis kūdikis su draugišku, bet liūdnu veidu. Jo plačiai atmerktos, tamsios ir protingos akys labai išsipūtusios, atrodo, kad jas vos palaiko patinę akių vokai. Jos atrodo kaip varlės akys, atskirtos viena nuo kitos neįprasčiausiu būdu. Taigi, atrodo, kad jo regėjimo laukas tęsiasi toliau nei daugumos žmonių. Tarsi jos būtų sukurtos išskirtinai nesibaigiančių erdvių ir minių menininkui. Poveikis, kurį sukelia šios neįprastos akys, išskiriamas taip plačiai, rodos, kad už jų slypi senovės rytų žinios.

Retais atvejais jo Budos lūpose vaidina ironiška, tačiau švelni šypsena. Nuogas jis iškart primena jauną varlytę, stovinčią ant užpakalinių kojų. Jo oda yra žalsvai balta, kaip ir varliagyvio. Vienintelės tamsios viso kūno dalys yra rankos ir veidas, kuriuos nurudino saulė. Jo pečiai yra tarsi vaiko, siauri ir suapvalinti. Jie neturi jokio kampuočio užuominos, dėl sklandaus apvalumo jie tampa beveik moteriški. Pečiai ir dilbiai švelniai susilieja į mažas, jautrias rankas… Neįmanoma įsivaizduoti, kad šios rankos galėtų sukurti tokį nepaprastą skaičių paveikslų. Kita magija yra ta, kad jos vis dar sugeba dirbti nenuilstamai.

Diego krūtinė – apie ją turiu pasakyti, kad jei jis patektų į Sappho valdomą salą, Diego būtų saugus. Gražių krūtų jautrumas stebina, nors vyriška jėga, ypatinga ir keista, taip pat pavers jį aistros objektu kraštuose, kurių karalienės alkanai šaukiasi vyrų meilės.

Jo didžiulį pilvą, lygų, įtemptą ir rutulišką, palaiko dvi stiprios galūnės, galingos ir gražios, kaip klasikinės kolonos. Jis baigiasi kojomis, kurios yra užfiksuotos buku kampu ir, atrodo, yra nulipdytos, išplatintos taip plačiai, kad visas pasaulis būtų po jomis.“

Pačioje šios ištraukos pabaigoje Kahlo užsimena apie negražią ir vis dėlto taip dažnai pasitaikančią tendenciją vertinti kitų meilę iš išorės – smurtinį dviejų žmonių niuansų, masto ir neįtikėtino jausmų turtingumo suplanavimą, kuris prieinamas tik jiems vieniems. „Galbūt tikimasi išgirsti skundų dėl kančių, kurias išgyvenau šalia Diego. Bet nemanau, kad upės krantai kenčia dėl upės, tekančios tarp jų, ar kad žemė kenčia dėl liūčių, ar kad atomas kenčia praradęs energiją. Mano nuomone, už viską gauni natūralią kompensaciją.“


Taip pat skaitykite:

Dalintis:
Exit mobile version