Kaip pasigaminti aromatingos ir skanios mėtų arbatos: patarimai iš specialisto

Ilgai atrodo, kad mėtų arbatai daug mokėti nereikia: įmeti kelis lapelius į puodelį, užpili verdančiu vandeniu ir po kelių minučių geri. Tačiau būtent čia dažnai ir dingsta tai, ko labiausiai norisi – gaivus, švarus aromatas ir švelnus, neapkartęs skonis. Vietoj jo puodelyje lieka blankus karštas vanduo arba pernelyg stiprus gėrimas, kurio nesinori nei po pietų, nei vakare.

Gera mėtų arbata prasideda ne nuo sudėtingo recepto, o nuo kelių mažų sprendimų: kokias mėtas nuskinti, kaip jas paruošti ir kiek ilgai laikyti vandenyje. Mėta greitai atiduoda savo kvapą, todėl jai nereikia nei saujos lapų, nei ilgo plikymo. Skoniui daug įtakos turi ir tai, ar naudojamos ką tik nuskintos, ar jau džiovintos mėtos.

Kai arbata ruošiama ramiai, namai prisipildo vasariško kvapo net ir tada, kai už lango lyja ar spaudžia šaltis. Tai vienas paprasčiausių gėrimų, bet jis lengvai sugadinamas skubant – užpylus per daug vandens, per ilgai pamiršus puodelį ar palikus jame sutraiškytus lapus. Šie patarimai padės išgauti tokį skonį, dėl kurio mėtų arbata bus geriama ne vien „nes sveika“, o todėl, kad ji iš tiesų skani.

Viskas prasideda nuo lapų, o ne nuo virdulio

Šviežioms mėtoms rinkitės žalius, tvirtus lapelius be patamsėjusių kraštų. Geriausias kvapas dažniausiai juntamas lapus lengvai patrynus tarp pirštų: jei aromatas ryškus ir gaivus, tokia mėta tiks arbatai. Kietesni stiebai taip pat gali keliauti į arbatinuką, tačiau pagrindinį skonį vis tiek suteikia lapai ir švelnios viršūnėlės.

Prieš plikant mėtas verta trumpai nuplauti po vėsiu tekančiu vandeniu ir atsargiai nusausinti. Šlapi lapai nėra problema, bet vandens perteklius gali praskiesti nedidelį arbatos puodelį. Jei mėta auginta vazone ant palangės ar sode, rinkti ją patogiausia ryte arba tada, kai augalas sausas – tuomet lapai paprastai būna kvapnesni.

Vienam maždaug 250 ml puodeliui pakanka 8–12 vidutinio dydžio šviežių lapelių arba vienos nedidelės šakelės. Lapus galima lengvai suspausti delne ar vos vos patrinti, kad išsiskirtų eteriniai aliejai, bet jų nereikėtų smulkiai kapoti. Sutrinta mėta labai greitai atiduoda intensyvų skonį, o arbata gali tapti aštresnė ir ne tokia švari.

Džiovintos mėtos yra patogus pasirinkimas šaltajam sezonui, tik jų reikia gerokai mažiau. Vienam puodeliui dažniausiai užtenka vieno arbatinio šaukštelio, nes džiovinant skonis susikoncentruoja. Jei džiovintos mėtos ilgai stovėjo atidarytame maišelyje ir beveik nekvepia, didesnis jų kiekis stebuklo nepadarys – arbata bus tik tamsesnė, bet ne aromatingesnė.

Kaip pasigaminti aromatingos ir skanios mėtų arbatos: patarimai iš specialistoNuotrauka: Unsplash / FIsh God

Verdantis vanduo tinka ne visada

Dažna klaida – mėtas užplikyti ką tik nuo viryklės nukeltu, smarkiai burbuliuojančiu vandeniu. Labai aukšta temperatūra gali ištraukti daugiau kartumo ir užgožti lengvą, gaivų aromatą. Vandenį užvirinkite, tada palaukite kelias minutes, kad jis šiek tiek nurimtų, ir tik tuomet užpilkite lapus.

Šviežiai mėtai paprastai pakanka 5–7 minučių po dangteliu. Dengti puodelį ar arbatinuką verta ne dėl ceremonijos: kartu su garais kyla ir kvapiosios medžiagos, kurias norisi išlaikyti gėrime, o ne paleisti po virtuvę. Jei mėtas paliksite ilgiau, arbata taps stipresnė, tačiau ne būtinai malonesnė.

Po plikymo lapus geriausia išimti arba arbatą perkošti. Tai ypač svarbu, jei puodelis ilgai stovi ant darbo stalo, prie knygos ar šalia lovos. Žmogus dažnai atsigeria tik po dešimties ar dvidešimties minučių ir nustemba, kodėl anksčiau švelni arbata tapo aitri – tuo metu mėta vis dar plikosi vandenyje.

Norint sodresnio gėrimo, nereikia iškart ilginti plikymo laiko. Daug geriau įdėti keliais lapeliais daugiau arba ruošti arbatą mažesniame vandens kiekyje. Tokiu būdu išlaikomas ryškus mėtų kvapas, tačiau mažesnė tikimybė, kad atsiras kartus poskonis.

Skonį sustiprina ne cukrus, o tinkama draugija

Mėtų arbata puikiai geriama viena, tačiau keli paprasti priedai gali ją pakeisti neatpažįstamai. Citrinos griežinėlį ar truputį sulčių geriau dėti jau tuomet, kai arbata kiek atvėsta – taip išlieka gaivesnis skonis. Medų taip pat verta maišyti ne į verdantį, o į maloniai šiltą gėrimą, nes tuomet jis ne tik pasaldina, bet ir nepradingsta po intensyviu karščiu.

Jei namuose yra šviežio imbiero, užtenka į arbatinuką įmesti vieną ar dvi plonas riekeles. Imbieras suteikia šilumos, todėl toks derinys ypač tinka vėsią dieną, kai vien mėtų gaivos atrodo per mažai. Vasarą kitą nuotaiką sukuria citrinos žievelė, kelios uogos ar agurko griežinėlis – atvėsinta arbata tampa lengvu naminiu gėrimu be saldžių sirupų.

Šeimai patogu paruošti didesnį arbatinuką, tačiau vaikams ir jautresniems skoniams nereikėtų jo daryti pernelyg stipraus. Senjorui dažnai malonesnė bus šilta, švelni arbata be rūgšties, o po darbo grįžęs žmogus galbūt rinksis ryškesnes mėtas su citrina. Tas pats augalas gali tikti labai skirtingoms akimirkoms, jei leidžiama kiekvienam puodeliui būti truputį kitokiam.

Ir čia svarbi kita pusė: noras „pagerinti“ arbatą kartais priverčia sudėti visko per daug. Citrina, medus, imbieras, cinamonas ir uogos viename puodelyje gali paslėpti pačią mėtą. Jei lapai tikrai kvapnūs, pradėkite nuo vieno priedo, paragaukite ir tik tada spręskite, ar gėrimui apskritai dar ko nors trūksta.

Aromatinga mėtų arbata nereikalauja ypatingų įrankių ar brangių mišinių. Jai reikia šviežių lapų, ne per karšto vandens ir kelių minučių kantrybės. Kartais geriausias vakaro puodelis gimsta būtent tada, kai nustojame skubėti jį „sustiprinti“ ir leidžiame mėtai padaryti tai, ką ji moka geriausiai – paprastai, bet labai jaukiai atgaivinti.