Likusią vakarykštę bulvių košę anksčiau išmesdavau: dabar iš jos kepu minkštus paplotėlius su sūriu

Likusią bulvių košę dabar paverčiu minkštais, keptuvėje apskrudusiais paplotėliais su sūriu – tam man užtenka kelių paprastų produktų ir maždaug 20 minučių. Šis būdas man labiausiai pasiteisino tada, kai košė po vakarienės atrodo per maža rimtam patiekalui, bet išmesti jos vis tiek gaila.

Anksčiau tą dubenėlį šaldytuve vis nustumdavau į galą, o po kelių dienų išmesdavau. Dabar žinau, kad atvėsusi bulvių košė netgi patogesnė paplotėliams: ji būna tvirtesnė, mažiau limpa prie rankų ir geriau išlaiko formą keptuvėje.

Kaip iš vakarykštės košės sumaišau tešlą

Maždaug dviem stiklinėms šaltos bulvių košės įmušu vieną kiaušinį, suberiu saują smulkiai tarkuoto kietesnio sūrio ir įmaišau kelis šaukštus miltų. Druskos iš karto neskubu berti, nes košėje ir sūryje jos dažnai jau būna pakankamai. Jei turiu, dar įdedu krapų, laiškinių česnakų ar žiupsnelį maltų juodųjų pipirų.

Miltus dedu po truputį, o ne pagal principą „kuo daugiau, tuo geriau“. Mano tikslas – ne kieta tešla, o masė, iš kurios drėgnomis rankomis galiu suformuoti paplotėlį. Per daug miltų čia greitai sugadina reikalą: vietoj minkšto bulvinio vidurio gaunu sausą, sunkų blyną.

Jei košė labai skysta, pirmiausia įmaišau vieną šaukštą miltų ir palaukiu minutę kitą. Miltai sugeria dalį drėgmės, todėl dažnai papildomos saujos nė neprireikia. Jei masė vis dar pernelyg minkšta, formuoju paplotėlius šaukštu tiesiai keptuvėje – virtuvės drama dėl idealaus apskritimo tikrai nebūtina.

Sūrį renkuosi ne tik dėl skonio

Kietesnį tarkuotą sūrį maišau į pačią masę, nes jis susilydo su bulvėmis ir paplotėliai viduje lieka maloniai tamprūs. Kartais į vidurį dar įspaudžiu mažą gabalėlį mocarelos ar kito gerai besilydančio sūrio. Tuomet paplotėlį formuoju kiek storesnį ir sandariai užspaudžiu kraštus, kad sūris neišbėgtų į aliejų.

Man skaniausias variantas būna be sudėtingų priedų: bulvės, sūris, pipirai ir žalumynai. Jei košė likusi nuo pietų su sviestu ar pienu, papildomų riebalų į tešlą jau nededu. O jeigu košė visiškai paprasta, įmaišau mažą gabalėlį minkšto sviesto – paplotėliai tampa švelnesni ir neatrodo kaip vakarienės likučių gelbėjimo operacija.

Likusią vakarykštę bulvių košę anksčiau išmesdavau: dabar iš jos kepu minkštus paplotėlius su sūriuNuotrauka: Pixabay / HolgersFotografie

Kepu ramiai, kad vidus liktų minkštas

Keptuvę įkaitinu ant vidutinės kaitros ir įpilu tiek aliejaus, kad plonas sluoksnis padengtų dugną. Iš masės formuoju maždaug delno dydžio, ne per plonus paplotėlius. Jei padarau juos kaip monetą, jie apskrunda greitai, bet vidus praranda tą minkštumą, dėl kurio viską ir pradedu.

Kepu po kelias minutes iš abiejų pusių, kol paviršius tampa auksinis ir tvirtas. Kaitros nedidinu vien tam, kad būtų greičiau: per karštoje keptuvėje sūris ir bulvės ima ruduoti per anksti, o vidus dar nespėja sušilti. Iškepusius trumpam perkeliu ant popierinio rankšluosčio, nors dažniausiai pirmasis paplotėlis dingsta dar man nespėjus sutvarkyti keptuvės.

Dažniausia klaida, kurią dariau, buvo vartymas per anksti. Kol apačia neapskrunda, paplotėlis būna trapus ir lengvai skyla. Dabar palaukiu, kol jis pats lengvai atsiskiria nuo keptuvės, ir tik tada apverčiu plačia mentele.

Kada šio triuko nenaudoju

Paplotėlius kepu tik iš košės, kuri buvo greitai atvėsinta ir laikyta šaldytuve. Jei bulvės ilgai stovėjo ant stalo, keistai kvepia, pasikeitė jų skonis ar paviršius, jokio sūrio ir kepimo gudrybės manęs neįtikina jų gelbėti. Tokiu atveju maisto neperdirbu.

Šiuos paplotėlius valgau vienus su grietine, natūraliu jogurtu ar šaukštu mėgstamo padažo. Iš likučių jie tampa ir greitais pusryčiais, ir lengva vakariene, o prie dubenėlio košės šaldytuve žiūriu visai kitaip.

Man pakanka prisiminti vieną taisyklę: šaltą, gerai laikytą bulvių košę maišau su kiaušiniu, trupučiu miltų ir sūriu, o kepu ne skubėdamas. Taip vakarykštis garnyras kitą dieną virsta patiekalu, kurio kartais net norisi pasilikti specialiai.