Spanguolių padažą prie šventinės mėsos verdu vos 10 minučių: 300 g uogų ir apelsino žievelė suteikia jam ypatingą skonį

Kai prie keptos anties, kalakuto ar kiaulienos norisi ko nors gaivaus, verdu spanguolių padažą. Į puodą keliauja 300 g uogų, 100 g cukraus, truputis vandens ir apelsino žievelė. Po maždaug 10 minučių virimo turiu sodrios spalvos padažą, kuris vėsdamas sutirštėja, o saldžiarūgštis jo skonis puikiai papildo šventinę mėsą.

Man šiame padaže svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą: spanguolių rūgštelė turi būti juntama, tačiau neturėtų užgožti viso patiekalo. Apelsino žievelė suteikia šilto citrusų aromato, o saldumą reguliuoju cukrumi. Galutinai skonį įvertinu paragavusi šiek tiek atvėsusio padažo – verdantis jis atrodo kitoks.

Recepto informacija

• Kiekis: maždaug 400 ml padažo, 6–8 porcijos.
• Paruošimas: apie 5 minutes.
• Virimas: apie 10 minučių nuo užvirimo.
• Atvėsinimas: apie 20–30 minučių.
• Bendras laikas: maždaug 35–45 minutės, įskaitant vėsinimą.

Padažą dažnai paruošiu šventės išvakarėse. Tuomet patiekimo dieną lieka tik išimti jį iš šaldytuvo ir nuspręsti, ar prie mėsos norėsiu šalto, kambario temperatūros, ar švelniai pašildyto.

Ingredientai

Pagrindiniam padažui naudoju:

• 300 g šviežių arba šaldytų spanguolių;
• 100 g cukraus;
• 100 ml vandens;
• 2 šaukštus apelsinų sulčių;
• maždaug 1 arbatinį šaukštelį smulkiai nutarkuotos apelsino žievelės;
• mažą žiupsnelį druskos.

Jeigu noriu ryškesnio kalėdinio aromato, papildomai įdedu nedidelį cinamono lazdelės gabalėlį. Visų prieskonių iš karto neberiu: spanguolės ir apelsinas jau patys suteikia pakankamai skonio.

Cukraus papildomai pasilieku tik ragavimui. Jei uogos labai rūgščios arba padažą valgys ir saldesnius pagardus mėgstantys žmonės, jo gali prireikti dar 10–20 g.

Geriausias spanguolių padažas prie mėsos

Kaip gaminu spanguolių padažą

1. Peržiūriu uogas ir pasiruošiu apelsiną

Šviežias spanguoles perrenku, pašalinu pažeistas uogas ir nuplaunu. Šaldytų iš anksto neatitirpinu – jas galima berti tiesiai į puodą, tik mišinys užvirs kiek vėliau.

Apelsiną kruopščiai nuplaunu, nusausinu ir smulkia tarka nutarkuoju tik spalvotą išorinį žievelės sluoksnį. Baltosios dalies stengiuosi nekabinti, nes ji gali suteikti kartumo.

2. Puode ištirpinu cukrų

Į nedidelį puodą supilu vandenį, suberiu cukrų ir kaitindama pamaišau, kol jis ištirpsta. Tuomet suberiu spanguoles ir supilu apelsinų sultis.

Renkuosi puodą, kuriame uogoms lieka šiek tiek vietos. Verdamos jos pradeda sproginėti, todėl perpildytame mažame puodelyje padažas lengvai aptaškytų viryklę.

3. Nuo užvirimo verdu apie 10 minučių

Mišiniui užvirus sumažinu kaitrą. Padažas turi ramiai burbuliuoti, o ne smarkiai kunkuliuoti. Verdu neuždengusi, retkarčiais pamaišau ir stebiu, kad dugnas nepradėtų svilti.

Uogoms sutrūkinėjus dalį jų prispaudžiu šaukštu prie puodo sienelės. Man patinka, kai padaže lieka ir vientisos masės, ir kelių sveikų uogų. Jei norisi visiškai glotnaus pagardo, išvirtą padažą galima pertrinti per sietelį.

4. Baigdama virti įmaišau žievelę

Likus maždaug 2 minutėms iki virimo pabaigos suberiu tarkuotą apelsino žievelę ir mažą žiupsnelį druskos. Jei naudoju cinamoną, jo gabalėlį įdedu anksčiau, kartu su uogomis, o baigusi virti išimu.

Žievelės nepadauginu. Pradžioje man pakanka vieno arbatinio šaukštelio: padažas turi kvepėti apelsinu, tačiau spanguolių skonis turi išlikti pagrindinis.

5. Atvėsinu ir tik tada įvertinu tirštumą

Nukėlusi puodą nuo kaitros, padažą palieku pravėsti. Karštas jis būna skystesnis, o vėsdamas pastebimai sutirštėja, todėl vien pagal vaizdą puode papildomai jo nevirinu.

Ant lėkštutės įdedu šaukštelį padažo, atvėsinu ir paragauju. Jei reikia daugiau saldumo, į dar šiltą padažą įmaišau šiek tiek cukraus ir trumpai pakaitinu, kad jis visiškai ištirptų.

Ką darau, kad padažas nebūtų per rūgštus?

Pirmiausia nepadauginu apelsinų sulčių. Jos suteikia vaisiškumo, tačiau pačios taip pat yra rūgščios. Todėl didžiąją recepte numatyto skysčio dalį sudaro vanduo, o apelsinų aromatą išgaunu žievele.

Cukrų koreguoju nedideliais kiekiais, kaskart paragaudama atvėsusį šaukštelį. Taip lengviau išvengti situacijos, kai rūgštų padažą netyčia paverčiu labai saldžia uogiene. Dar įvertinu, prie ko jį patieksiu: prie riebesnės anties man patinka ryškesnė rūgštelė, o prie švelnaus kalakuto renkuosi kiek saldesnį variantą.

Kaip pataisau per tirštą arba per skystą padažą?

Jei atvėsęs padažas pasidaro per tirštas, įmaišau po šaukštą vandens ir švelniai pašildau. Skysčio nepilu iš karto daug, nes konsistenciją suskystinti lengviau negu vėl sutirštinti.

Jei padažas ir atvėsęs pernelyg skystas, grąžinu į puodą ir kelias minutes pavirinu neuždengusi. Maišau dažniau, nes tirštėjanti masė lengviau prikimba prie dugno. Krakmolo šiam receptui paprastai neprireikia.

Prie kokios mėsos jį patiekiu?

Šį padažą dedu prie keptos anties, kalakuto, vištienos, kiaulienos nugarinės ar kumpio. Jį patiekiu atskirame indelyje, kad kiekvienas galėtų įsidėti tiek, kiek mėgsta. Pradžioje vienai porcijai pakanka vieno ar dviejų šaukštų.

Jei gaminu iš vakaro, pravėsusį padažą sudedu į švarų uždengiamą indą ir laikau šaldytuve. Prieš patiekdama pamaišau, o šildydama prireikus įpilu šaukštą vandens. Toks padažas praverčia ir kitą dieną: plonai užteptas ant sumuštinio su keptos mėsos likučiais suteikia jam visai kitą skonį.