Tėtis šiuos blynus kepa kiekvieną šeštadienį nuo pat mano vaikystės – kai pasiilgstu jaukumo, žinau, kur važiuoti

Man jau per trisdešimt, turiu savo namus, savo savaitgalio planus ir rytus, kuriuos dažniausiai pradedu skubėdama prie kavos aparato. Tačiau yra kiekvieno šeštadienio rytas, kuris per daugybę metų beveik nepasikeitė. Užtenka nuvažiuoti pas tėvus ir dar neatidarius virtuvės durų suprantu, kas vyksta – girdisi keptuvėje čirškanti tešla, virtuvėje kvepia sviestu, o tėtis, kaip ir tada, kai buvau maža, stovi prie viryklės ir kepa blynus.

Jis juos kepa kiekvieną šeštadienį. Kiek save prisimenu, šeštadienio rytai mūsų namuose prasidėdavo būtent taip. Mama užkaisdavo kavą, aš dar su pižama ateidavau į virtuvę, o tėtis jau vartydavo pirmuosius blynus. Vieni būdavo plonesni, kiti kiek storesni, vienas kitas ne visai apvalus, bet vaikystėje man atrodė, kad geresnių pasaulyje tiesiog nėra.

Dabar suprantu, kad ypatingi jie buvo ne dėl kokio nors slapto ingrediento. Tiesiog tai buvo mūsų šeštadienio ritualas, o kai kažkas kartojasi metų metus, tas kvapas ir skonis galiausiai tampa daug daugiau nei pusryčiais.

Blynai, kurie man iki šiol reiškia namus

Kai buvau maža, dažniausiai sėdėdavau prie virtuvės stalo ir laukdavau pirmojo blyno. Tėtis visada sakydavo, kad pirmas skirtas „patikrinimui“, bet kažkodėl tas tikrinimas dažniausiai atitekdavo man. Užsitepdavau naminės uogienės, susukdavau blyną ir suvalgydavau dar prieš jam iškepant kitą.

Metams bėgant keitėsi daugybė dalykų. Išvažiavau mokytis, vėliau pradėjau dirbti, atsirado savi rūpesčiai ir vis rečiau likdavo progų šeštadienio rytą praleisti tėvų namuose. Tačiau tėtis blynų kepti nenustojo. Net dabar mama kartais juokiasi, kad šeštadienį jų virtuvėje galima net nežiūrėti į laikrodį – jei keptuvė jau ant viryklės, vadinasi, rytas prasidėjo.

Ir turbūt todėl, kai gyvenime būna per daug triukšmo, kartais pagaunu save galvojančią ne apie kelionę, restoraną ar kokią nors ypatingą pramogą. Pagalvoju apie tėvų virtuvę. Apie tėtį su mentele rankoje ir lėkštę šiltų blynų ant stalo. Žinau, kad galiu atvažiuoti šeštadienį, o ryte viskas bent trumpam vėl bus taip, kaip buvo vaikystėje.

Tėčio blynų receptas – paprastas, bet nekeičiamas jau daugybę metų

Receptas nėra sudėtingas. Tėtis net nelabai mėgsta tiksliai matuoti produktus ir dažnai sako, kad tešlą reikia tiesiog „pajusti“. Vis dėlto per tiek metų proporcijos beveik nesikeitė, todėl jas nesunku užrašyti.

Blynams reikės:

• 2 kiaušinių;
• 500 ml pieno;
• apie 220–250 g kvietinių miltų;
• 1 valgomojo šaukšto cukraus;
• žiupsnelio druskos;
• 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus;
• 1 valgomojo šaukšto lydyto sviesto arba aliejaus į tešlą;
• šiek tiek sviesto arba aliejaus kepimui.

Pirmiausia tėtis dubenyje išplaka kiaušinius su cukrumi ir žiupsneliu druskos. Supila maždaug pusę pieno, tada po truputį beria miltus ir maišo, kol tešloje nebelieka gumuliukų. Tik tada supila likusį pieną. Taip tešla lengviau gaunasi vientisa ir nereikia ilgai kovoti su miltų gumulėliais.

Galiausiai įmaišo šaukštą lydyto sviesto arba aliejaus ir tešlą kelioms minutėms palieka pastovėti. Ji turi būti gana skysta – tokia, kad įpylus į keptuvę lengvai pasklistų, tačiau nebūtų visiškai vandeninga. Jei atrodo per tiršta, tėtis įpila dar truputį pieno. Jei per skysta – įmaišo šaukštą miltų.

Keptuvę gerai įkaitina, vos patepa riebalais ir pila nedidelį samtelį tešlos. Keptuvę iš karto pavarto, kad tešla plonai pasiskirstytų, ir kepa, kol blyno kraštai pradeda lengvai atšokti. Tada apverčia ir kitą pusę pakepa dar trumpiau. Gatavus blynus krauna vieną ant kito, todėl kol iškepamas paskutinis, pirmieji po truputį suminkštėja ir išlieka šilti.

Kai kurių receptų skonis slypi ne vien produktuoseNuotrauka: Sukurta DI

Viena smulkmena padeda iškepti juos minkštus

Tėtis visada sako, kad blynų nereikia perkepti. Jei keptuvėje laikysi per ilgai, jie pradės sausėti ir taps trapūs. Todėl pirmą pusę jis kepa tik tol, kol blyno viršus beveik nebeatrodo šlapias, o krašteliai ima lengvai ruduoti. Apvertus dažnai užtenka vos keliolikos sekundžių.

Dar viena jo taisyklė – nepadauginti miltų. Tirštesnė tešla gali pasirodyti patogesnė, tačiau iš jos blynai išeina sunkesni. Tėčio blynai visada būna ploni, minkšti ir lengvai susukami, todėl tešla turi gana laisvai tekėti nuo samčio.

Valgome juos paprastai. Su aviečių ar braškių uogiene, grietine, kartais medumi. Vaikystėje mėgdavau užberti cukraus ir susukti į vamzdelį, o dabar dažniausiai renkuosi tą pačią uogienę, kurios stiklainį mama ištraukia iš rūsio. Turbūt galėtume pridėti įvairiausių įdarų, bet kažkodėl šeštadienio rytą niekam jų nereikia.

Kai kurių receptų skonis slypi ne vien produktuose

Esu šiuos blynus kepusi ir savo namuose. Naudoju tą patį receptą, tokią pačią keptuvę, net stengiuosi tešlą pasidaryti tokio pat tirštumo. Blynai išeina geri. Kartais net gražesni nei tėčio.

Bet vis tiek ne tokie.

Ilgai juokiausi, kad tėtis turbūt nepasako vieno ingrediento, tačiau dabar jau žinau, kad jokios paslapties nėra. Tiesiog namuose juos valgau vienaip, o pas tėvus ant stalo kartu atsiranda daugiau nei lėkštė blynų. Ten yra vaikystės rytai, mamos kavos puodelis, tėčio juokai ir tas keistas jausmas, kad bent trumpam niekur nereikia skubėti.

Gal todėl šis receptas man toks svarbus. Jis primena, kad jaukumui kartais nereikia nieko ypatingo. Užtenka seno šeimos ritualo, kuris kažkaip išgyveno visus tuos metus.

Ir kai savaitė būna sunki, kai pavargstu ar tiesiog pasiilgstu namų, žinau vieną dalyką: galiu nuvažiuoti pas tėvus penktadienio vakarą. O šeštadienį atsibusiu nuo pažįstamo kvapo, nueisiu į virtuvę ir tėtis greičiausiai jau stovės prie keptuvės.

Kaip stovėjo tada, kai man buvo šešeri.

Ir turbūt kol jis juos keps, tol dalis mano vaikystės visada bus ten, tėvų virtuvėje, šeštadienio rytą.