3 kartus neišlaikiau teisių Šiauliuose. Ketvirtą kartą instruktorius man pasakė vieną sakinį ir viskas pasikeitė

Po trečio neišlaikyto vairavimo egzamino namo grįžau autobusu. Atsisėdau prie lango, telefoną įsimečiau į rankinę ir iki pat savo stotelės jo neišsitraukiau. Žinojau, kad mama jau bus parašiusi. Vyras irgi. Abu būtų bandę guosti, o aš tą popietę nenorėjau girdėti, kad kitą kartą pasiseks.

Man jau tris kartus taip sakė.

Labiausiai buvo gėda grįžti pas instruktorių. Už papildomas pamokas mokėjau pati, niekas manęs nebarė, bet atrodė, kad vėl ateisiu į tą pačią vietą ir turėsiu prisipažinti: nepavyko. Nors per pamokas vairuodavau pakankamai ramiai, egzamino rytą kažkur dingdavo viskas, ką mokėjau.

Pirmą kartą kaltinau jaudulį, po trečio pradėjau kaltinti save

Prieš pirmą egzaminą net pasidažiau. Dabar juokinga prisiminti, bet tada norėjau atrodyti susitvarkiusi, rimta, pasiruošusi. Buvau nusprendusi, kad vakare nusipirksime tortą. Vyrui sakiau nieko neplanuoti, nes gal važiuosime atšvęsti.

Neišlaikiau, nes artėdama prie perėjos per vėlai sureagavau į pėsčiąjį. Egzaminuotojas paspaudė stabdį. Tą akimirką supratau, kuo viskas baigsis, ir likusią kelio dalį važiavau jausdama, kaip kaista ausys.

Antrą kartą apie egzaminą žinojo jau mažiau žmonių. Šįsyk buvau rimtai pasiruošusi: papildomos pamokos, maršrutų aptarimai, vakare dar keli vaizdo įrašai apie dažniausias klaidas. Galvoje turėjau tiek priminimų, kad važiuodama mėginau juos visus suspėti pakartoti. Persirikiuodama netinkamai įvertinau šalia važiuojantį automobilį.

Trečias kartas buvo skaudžiausias. Iki egzamino pabaigos, kaip man atrodė, buvo likę visai nedaug. Jau pradėjau galvoti, kad šįkart pavyks, bet vienoje sankryžoje sutrikau dėl nurodytos krypties ir paskubėjau manevruoti, nors pirmiausia turėjau ramiai įvertinti situaciją.

Grįžusi namo pasakiau vyrui, kad daugiau neisiu.

Jis tuo metu plovė puodelį. Užsuko vandenį, pažiūrėjo į mane ir paklausė:

– Visai ar šiandien?

Supykau, nes man atrodė, kad jis nesupranta, kaip blogai jaučiuosi. Dabar manau, kad suprato gana gerai. Tą vakarą apie vairavimą daugiau nekalbėjome.

Į papildomą pamoką atėjau pasiruošusi atsiprašyti

Po kelių dienų vis dėlto parašiau instruktoriui. Paprašiau dar vienos pamokos, nors prieš siųsdama žinutę ilgai sėdėjau su telefonu rankoje. Buvau įsitikinusi, kad jam jau nusibodau.

Jis atrašė trumpai: pasiūlė laiką ir paprašė atsinešti egzamino rezultatą.

Kai atsisėdau į automobilį, iš karto pradėjau pasakoti. Kur važiavome, ką pasakė egzaminuotojas, kur pasimečiau. Dar pridėjau, kad gal man apskritai nederėtų vairuoti, jeigu taip sunkiai sekasi.

Instruktorius išklausė. Tada pasakė, kad šiandien pradėsime nuo paprasto pasivažinėjimo.

Vos pajudėjusi pradėjau klausinėti. Ar čia tinkamai pasirinkau greitį? Ar ne per ilgai laukiau? Ar gerai padariau, kad praleidau? Prie sankryžos dar žvilgtelėjau į jį, tikėdamasi iš veido suprasti, ar viskas gerai.

Kai vėliau sustojome aikštelėje, jis atsisuko į mane ir pasakė:

– Tu visą laiką bandai atspėti, ar egzaminuotojas tavimi patenkintas, užuot žiūrėjusi, kas vyksta kelyje.

Norėjau prieštarauti. Juk žiūrėjau į kelią. Stengiausi net per daug.

Bet paskui prisiminiau trečią egzaminą. Kaip po kiekvieno posūkio klausydavausi, ar jis ką nors pasakys. Kaip išgirdusi spragtelėjimą mėgindavau suprasti, ar jau pažymėjo klaidą. Kaip po menko sutrikimo dar kelias minutes galvodavau apie tai, kas jau įvyko.

Instruktorius buvo teisus.

Egzamino laikymasNuotrauka: Asociatyvi nuotr.

Kitą pamokos dalį pirmą kartą leidau sau nežinoti visko iš anksto

Likusią valandą važiavome be mano nuolatinio „ar gerai?“. Kai būdavo ką aptarti, instruktorius pasakydavo pats. Iš pradžių tylėti buvo nepatogu. Atrodė, kad jeigu neklausiu, galiu nepastebėti daranti kažką netinkamai.

Vienoje vietoje per vėlai supratau, kur reikia sukti. Jau norėjau skubėti, tačiau nuvažiavau toliau ir paklausiau, kur galėtume saugiai pakeisti kryptį.

Instruktorius ramiai paaiškino. Niekas nesupyko, automobilis nesustojo viduryje gatvės, manęs niekas nepaskelbė netinkama vairuoti.

Po pamokos dar kurį laiką sėdėjau savo namų kieme ant suoliuko. Buvo keista suprasti, kiek daug jėgų iki tol išnaudodavau tam, kad nuslėpčiau savo jaudulį. Norėjau, kad keleivio vietoje sėdintis žmogus nė sekundei nesuabejotų mano pasiruošimu, todėl pati sau neleisdavau ramiai pagalvoti.

Ketvirtam egzaminui užsiregistravau niekam nepranešusi. Vyrui pasakiau tik iš vakaro, nes reikėjo susitarti, kas ryte nuveš vaiką.

– Tortą pirkti? – paklausė jis.

– Dar ne.

Ketvirtą kartą jaudinausi irgi

Nebuvo taip, kad vienas sakinys išjungė baimę. Egzamino rytą vėl anksti atsibudau, pusryčius vos įveikiau, o laukdama vis kilnojau rankinės užtrauktuką. Tačiau šįkart bent jau atpažinau, ką darau.

Pradėjusi važiuoti stengiausi nesvarstyti, kaip atrodau iš šalies. Kai reikėjo palaukti, laukiau. Kai gaudavau nurodymą, išklausydavau jį iki galo. Po vienos ne visai sklandžios vietos pajutau pažįstamą norą mintyse prie jos grįžti, bet tuo metu artėjome prie sankryžos, ir dėmesio reikėjo ten.

Į pabaigą net užsimaniau gerti. Šitą prisimenu aiškiau už daugelį paties važiavimo detalių. Gal todėl, kad pirmus tris kartus kūne jausdavau vien įtampą.

Kai grįžome, nedrįsau iš karto klausti rezultato. Sėdėjau susidėjusi rankas ant kelių ir laukiau.

Išgirdusi, kad egzaminą išlaikiau, paprašiau pakartoti.

Paskui išėjau į lauką ir paskambinau vyrui. Jis atsiliepė tyliai, nes buvo darbe.

– Na?

– Gali pirkti.

Jis iš karto suprato, apie ką kalbu.

Instruktoriui parašiau jau vėliau. Padėkojau už pamokas ir už tą pokalbį aikštelėje. Jis atrašė sveikinimą ir priminė neskubėti pirmomis savarankiškomis kelionėmis.

Pirmą kartą viena išvažiavau sekmadienio rytą. Reikėjo tik iki parduotuvės, bet raktelius nuo virtuvės stalo paėmiau kelis kartus: pasiimdavau, padėdavau, vėl pasiimdavau. Vyras pasiūlė važiuoti kartu.

Šįkart pasakiau, kad pabandysiu pati.

Prie parduotuvės automobilį pastačiau kiek toliau nuo įėjimo, kur buvo daugiau vietos. Išjungusi variklį dar minutę pasėdėjau. Niekas šalia nepildė rezultatų, nelaukė mano paaiškinimo ir nesakė, ar išlaikiau.

Reikėjo nusipirkti pieno ir grįžti namo.