7 metus gyvenom be indaplovės, nes manėm neverta. Įsirengėm ir dabar nesuprantam kaip gyvenom be jos

Vieną sekmadienį po pietų virtuvės kriauklėje gulėjo dvi keptuvės, puodas nuo bulvių, lėkštės ir stiklinės, o aš stovėjau užraitytomis rankovėmis, nors norėjau tik prisėsti ant sofos. Man 38-eri, su vyru auginame du vaikus, gyvename trijų kambarių bute Vilniaus pakraštyje, abu dirbame įprastus biuro darbus. Septynerius metus po remonto gyvenome be indaplovės ir sakėme, kad mums jos nereikia. Atrodė, kad tai toks daiktas, be kurio šeima ir taip puikiai išsiverčia.

Apie indaplovę vis užsimindavome susipykę dėl neplautų indų arba grįžę pavargę po svečių. Bet pokalbis greitai baigdavosi. Virtuvė maža, spintelės jau seniai sudėtos, o pinigų vis reikėdavo kam nors kitam: vaikų batams, automobilio remontui, būreliams, netikėtai sąskaitai. Galvojau, kad rankomis išplauti indus juk užtrunka keliolika minučių, tai kam ardyti virtuvę ir pirkti dar vieną aparatą. Tikėjausi, kad kada nors tiesiog geriau susitvarkysime ir kriauklė nebebus vakaro problema.

Virtuvėje nuolat kartojosi tas pats vakaras

Iš pradžių net neatrodydavo, kad tų indų tiek daug. Pusryčiams dubenėliai nuo košės, puodeliai nuo kavos, vaikų gertuvės. Paskui pietų dėžutės, vakarienė. Dažniausiai gaminu namuose, nes taip lengviau susiplanuoti savaitę ir nereikia vis užsakinėti maisto. Tik kuo daugiau gamindavau, tuo dažniau atrodydavo, kad virtuvėje vis kažką plaunu arba dėlioju.

Vyras sakydavo, kad išplaus vėliau, tačiau jo „vėliau“ dažnai būdavo tada, kai vaikai jau miega. Aš supykdavau ir pradėdavau plauti pati, burbėdama, kad vėl viskas palikta man. Kartais jis nuoširdžiai nesuprasdavo, ko aš taip užsivedžiau, nes juk ketino tą padaryti. – Aš neignoravau, tik norėjau pirma pabaigti darbą, – kartą pasakė jis, kai jau abu kalbėjome per garsiai.

Blogiausia būdavo po savaitgalio. Vaikai atsivesdavo draugų, kepdavome blynus ar picą, ant stalo atsirasdavo padažų dubenėliai, skarda, daug šaukštelių. Po tokio vakaro virtuvės niekam nebesinorėdavo tvarkyti. Indai mums tapo ne buitimi, o darbu, kurį visi atidėlioja.

Argumentai prieš atrodė visai logiški

Mes nesame žmonės, kurie perka daiktus vien todėl, kad kiti turi. Mama visą gyvenimą indus plaudavo rankomis, o nuvažiavus pas ją pietų ji ir dabar sako, kad jai taip greičiau. Buvau girdėjusi ir pažįstamų kalbų: indaplovę reikia prikrauti, prižiūrėti, pirkti priemones, o kai kuriuos puodus vis tiek tenka perplauti. Atrodė, kad vietoj vieno rūpesčio atsiras kitas.

Buvo ir vietos klausimas. Po kriaukle laikėme rūšiavimo dėžes, šalia stovėjo siaura spintelė su puodais, o virtuvėje ir taip du žmonės sunkiai prasilenkdavo. Atrodė, kad kažką teks aukoti: spintelę, vietą šiukšlėms ar dalį stalviršio. Be to, vyras labai nemėgsta, kai namuose prasideda meistrai, dulkės ir neaišku, kiek visa tai užtruks.

Ilgą laiką taupėme ne todėl, kad visai negalėjome sau to leisti, o todėl, kad vis atrodė, jog dar galima pakentėti. Taip namuose būna su daug kuo: kol daiktas veikia bent pusiau, jo keisti nesinori. Vėliau supratau, kad buities patogumas nebūtinai yra tinginystė. Kartais jis tiesiog sumažina tą kasdienį susierzinimą, kurio net nepastebi, kol jis nesikaupia.

Perpildytoje virtuvės kriauklėje kaupiasi puodai, keptuvės, lėkštės ir stiklinėsNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Sprendimą priėmėme ne per akciją, o po paprastos vakarienės

Viskas pasikeitė ne dėl reklamos ir ne dėl kaimynų patarimo. Vieną darbo dieną grįžau vėlai, lauke buvo šlapdriba, prie durų liko purvini batų pėdsakai. Vyras tą vakarą vaikams virė makaronus, stengėsi, bet virtuvėje liko puodas, kiaurasamtis, pjaustymo lentelė ir krūva lėkščių. Jis pasakė, kad labai pavargo, o aš vietoj normalaus atsakymo leptelėjau, kad pavargę juk visi.

Po kelių minučių abu nutilome, nes buvo aišku, kad ne apie tuos makaronus kalbame. Atsisėdome prie stalo, ir jis ramiai pasakė: – Gal nustokime įrodinėti, kad mums to nereikia. Man tas sakinys užkliuvo, nes septynerius metus iš esmės ne sprendėme problemą, o gynėme seną sprendimą.

Pradėjome žiūrėti, kas realiai tilptų mūsų virtuvėje. Pasitarėme su meistru, perstumdėme kelias spintelių dalis, atsisakėme vienos lentynos, kur laikėme retai naudojamus indus ir senus plastikinius dėkliukus. Procesas nebuvo malonus: kelias dienas virtuvėje stovėjo dėžės, valgėme paprasčiau, o aš vis galvojau, gal be reikalo tiek išleidžiame. Bet kai viskas buvo sutvarkyta, virtuvė neatrodė tokia maža, kaip buvau įsivaizdavusi.

Pirmomis savaitėmis radome ir savo įpročius

Pirmą kartą sudėjus indus buvau per daug optimistiška: prikroviau tiek, kad ant kai kurių puodelių dugno liko arbatos žymių. Teko mokytis, kaip sudėti keptuves, kur dėti įrankius, ko geriau nekišti, o ką galima palikti ramiai. Vaikai iš pradžių savo lėkštes vis tiek sukraudavo ant stalviršio – senas įprotis. Dabar bent vyresnysis po vakarienės dažnai pats sudeda indus, nors kojinių nuo grindų jis, aišku, ir toliau nerenka.

Man labiausiai pasikeitė vakarai. Po vakarienės nebelieka jausmo, kad dar reikia atidirbti virtuvės pamainą ir tik tada galima ilsėtis. Kriauklė dažniau tuščia, o rytą nereikia pradėti nuo vakarykščių puodelių. Daugiau valandų neatsirado, bet mažiau jų išeina smulkiam nervinimuisi.

Žinoma, indaplovė nėra stebuklas. Ją reikia iškrauti, kartais kas nors sudėta blogai, o didelę kepimo skardą vis tiek tenka plauti rankomis. Vyras kartais pamiršta ją įjungti, nors būna pilna, ir ryte abu klausiame, kodėl indai vis dar nešvarūs. Bet dabar tai labiau paprasta buitinė netvarka, o ne priežastis vakare susierzinti vienam ant kito.

Supratau, kad ne viską reikia užsitarnauti kantrybe

Anksčiau man atrodė, kad mokėjimas apsieiti be patogumų rodo racionalumą. Gal taip ir yra, kai kalbame apie nereikalingus pirkinius, bet namuose verta pasižiūrėti plačiau. Jei daiktas palengvina kasdienybę visai šeimai ir sumažina nuolat pasikartojantį ginčą, gal jis nėra toks nereikalingas, kaip atrodė. Mums indaplovė netapo kažkokiu namų džiaugsmu, bet nuėmė vieną mažą ir labai įkyrų rūpestį.

Dabar, kai kas nors sako, kad indaplovė neverta, neskubu įkalbinėti. Kiekvienų namų virtuvė, biudžetas ir įpročiai skirtingi. Bet sau būčiau norėjusi anksčiau pripažinti, kad nereikia sulaukti visiško nusivylimo, jog pagerintum kasdienę rutiną. Tos vienos lentynos virtuvėje iki šiol nepakeitėme, todėl retai naudojami puodai vis dar keliauja iš vietos į vietą.

O kokį namų daiktą jūs ilgai laikėte nereikalingu, o vėliau gailėjotės neįsigiję anksčiau?