Ar prisimenate šaldytuvų gamintoją „Snaigė”? Šis šaldytuvas „atitarnavo” 30 metų, nė karto nesugedo. Kodėl dabatiniai šaldytuvai atlaiko vos 8-10 metų?

Naujasis šaldytuvas sugedo ketvirtadienį. Ryte pasiėmiau pieną kavai ir iškart supratau, kad kažkas ne taip – pakelis buvo vos vėsus. Viduje degė lemputė, ekrane švietė tie patys skaičiai, tačiau sviestas buvo minkštas. Iš pradžių apkaltinau vaikus, kad vakare neuždarė durelių. Paskui apžiūrėjau šaldiklį ir pradėjau ieškoti meistro numerio.

Tėčiui paskambinau paprašyti vietos jo šaldytuve. Reikėjo bent laikinai kažkur sudėti maistą. Jis sutiko, bet pirmiausia paklausė, kiek metų mūsiškiui. Pasakiau, kad aštuoneri. „O mūsų „Snaigė“ trisdešimt atidirbo. Nė karto meistro nematė“, – iškart priminė. Žinojau, kad primins. Būčiau pats tą patį pagalvojęs.

Senajame šaldytuve tilpo visos mūsų vaikystės šventės

Tėvų „Snaigė“ stovėjo prie virtuvės lango. Balta, su metalinėmis lentynomis, kurios kartais suskambėdavo per smarkiai pastačius puodą. Ant viršaus mama laikė duoninę, vėliau ten atsirado radijas. Durelės buvo nukabinėtos magnetukais, nors tėtis nuolat burbėdavo, kad nuo jų lieka žymės.

Jame atsidurdavo viskas: vasarą iš sodo parsivežtos uogos, puodas sriubos, gimtadieniui paruošta mišrainė. Prieš Kalėdas mama kelis kartus perdėliodavo lentynas, kad tilptų daugiau. Šaldiklyje kartais prisikaupdavo tiek ledo, kad stalčiuką ištraukti tekdavo abiem rankomis. Tuomet virtuvėje atsirasdavo dubenys, rankšluosčiai ir prasidėdavo atitirpinimas.

Bet šaldė. Metai po metų. Kai kaimynai keitė virtuves, pirko naują techniką, tėtis sakydavo nematantis reikalo išmesti gero daikto. Mama norėjo didesnio šaldiklio ir patogesnių lentynų, tačiau rimto argumento prieš veikiantį šaldytuvą šeimoje ilgai neužteko.

Galiausiai „Snaigę“ išvežėme keisdami tėvų virtuvę. Ji vis dar veikė. Tik lentynos jau buvo pavargusios, viena durelių lentynėlė suklijuota, rankena pakeitusi spalvą. Pakrovęs šaldytuvą į automobilį tėtis dar patikrino, ar nesuspaudėme laido. Jam buvo sunku priimti, kad trisdešimt metų naudotas daiktas mums jau tapo nebereikalingas.

Meistras atvažiavo su įrankiais, o aš – su paruošta kalba

Laukdamas meistro prisiskaičiau komentarų. Po vienu įrašu žmonės vardijo savo techniką: vienam šaldytuvas sugedo po septynerių metų, kitam po dešimties, trečio dar veikė senas, paveldėtas iš tėvų. Kuo ilgiau skaičiau, tuo labiau atrodė, kad mūsų aštuoneri metai yra beveik taisyklė.

Kai meistras atvažiavo, vos leido jam pasidėti krepšį, pradėjau pasakoti apie „Snaigę“. Jis išklausė, paklausė, ar senasis šaldytuvas dar naudojamas, ir ėmė tikrinti mūsiškį. Aš vis dar kalbėjau apie tai, kad dabar turbūt specialiai gamina trumpam. Meistras paprašė palaukti, kol bus aišku, kas sugedo.

Mūsų atveju jis nustatė valdymo plokštės gedimą. Su pakeitimu remontas būtų kainavęs apie 230 eurų. Tai buvo mažiau nei naujas šaldytuvas, tačiau suma vis tiek nemaloni. Paklausiau, kiek ilgai veiks pataisytas. Meistras atsakė, kad šį gedimą sutvarkys, bet viso prietaiso ateities pažadėti negali.

„Tai tie dabartiniai visi tik aštuoneriems metams?“ – neatlyžau. Jis pasakė remontuojantis ir gerokai senesnius šaldytuvus, o kai kuriems naujiems pagalbos prireikia daug anksčiau. Vien pagal amžių nuspręsti, ar prietaisas geras, jam nepakanka.

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad mano išvada apie visus šiuolaikinius šaldytuvus remiasi vienu mūsų gedimu ir internete surastais panašiais atvejais. Nusivylimo tai nesumažino. Tačiau pasakyti, kad kiekvienas dabartinis šaldytuvas būtinai atlaikys vos 8–10 metų, jau nebegalėjau.

Už patogumą mokėjome ir pirkdami, ir dabar

Mūsiškį rinkomės ilgai. Norėjome didesnio šaldiklio, kad nereikėtų nuolat atitirpinti, patogių stalčių ir aiškaus temperatūros nustatymo. Parduotuvėje darinėjome dureles, stumdėme lentynas, tikrinome, ar tilptų mūsų didysis puodas. Apie tai, kiek kainuotų valdymo plokštė, tada nepaklausėme nė karto.

Naujas šaldytuvas tuos aštuonerius metus buvo patogus. Nebereikėjo savaitgalį skirti ledui tirpinti, maistas tilpo laisviau, durelių lentynėlės nelūžinėjo nuo kiekvieno didesnio butelio. Tik sugedus visas tas patogumas trumpam pasimiršo. Liko vienas palyginimas: senasis veikė trisdešimt metų, naujasis – aštuonerius.

Tačiau du prietaisai buvo skirtingi. Naujesniame užsakytos papildomos funkcijos reiškė ir daugiau jas atliekančių dalių. Mūsų atveju sustojo būtent elektroninis valdymas. Tai dar neįrodė, kad patogumų reikėjo atsisakyti. Greičiau parodė, kad pirkdami apie būsimą remontą galvojome mažiau negu apie stalčių išdėstymą.

Tą vakarą išsitraukiau dokumentus. Radau pirkimo datą, sumą, modelio numerį. Pasitikslinau, kiek reikės laukti detalės, ir sutikau remontuoti. Naujo šaldytuvo pirkti nenorėjau, ypač kai šį dar buvo galima sutaisyti.

Tėtis irgi prisiminė ne visai viską

Maistą pasiimti nuvažiavau sekmadienį. Tėtis paklausė, ar jau nupirkome kitą šaldytuvą. Pasakiau, kad remontuojame senąjį. Jam tai patiko labiau, nei tikėjausi. „Jei sutaiso, tai kam mesti“, – tarė ir pradėjo krauti mūsų maišus.

Prie stalo mama priminė, kad ne visa jų laikų technika buvo amžina. Skalbimo mašiną taisė ne kartą, viryklėje buvo keistas kaitinimo elementas, o tetos šaldytuvas sugedo gerokai anksčiau nei jų „Snaigė“. Apie jį šeimoje niekas nepasakodavo trisdešimt metų, nes seniai buvo pakeistas kitu.

Tėtis nesiginčijo. Tik pakartojo, kad jų „Snaigė“ vis tiek buvo gera. Šito niekas ir nemėgino paneigti.

Po remonto mūsiškis vėl šaldė. Pirmą rytą dar kelis kartus atidariau dureles ir paliečiau pieno pakelį. Tėčiui parašiau, kad veikia. Jis atrašė: „Tai saugokit. Gal ir šitas trisdešimt sulauks.“

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt