Po pirmos nakties naujame bute supratome, kodėl pardavėjai per apžiūrą vis laikė įjungtą televizorių

Pirmą vakarą naujame bute išgirdome, kaip kaimynas už sienos kalbasi telefonu, paskui – jo televizorių, o ryte pabudome nuo svetimo žadintuvo. Per abi buto apžiūras svetainėje veikė televizorius, tačiau tada į tai neatkreipėme dėmesio. Dabar jo garsą prisiminėme visai kitaip, nors įrodyti, kad pardavėjai sąmoningai slėpė triukšmą, negalėjome.

Naujesnis namas mums reiškė ir ramesnį gyvenimą

Buto ieškojome ilgai. Norėjome atskiro miegamojo, balkono ir vietos automobiliui, bet vienas didžiausių lūkesčių buvo ramybė. Ankstesniame nuomojamame būste dažnai girdėdavome laiptinės duris ir viršuje stumdomas kėdes, todėl buvome sau pasakę, kad kitą kartą rinksimės atidžiau.

Radę butą naujesniame name Kaune, kažkodėl iš karto atsipalaidavome. Tvarkinga laiptinė, sandarūs langai, šviesūs kambariai – visa tai atrodė kaip ženklai, kad ir gyventi bus patogiau. Apie garso izoliaciją paklausėme, tačiau pasitenkinome trumpu atsakymu, kad kaimynai ramūs.

Per pirmą apžiūrą televizorius rodė kažkokią laidą, per antrą – filmą. Jis nebuvo įjungtas labai garsiai, todėl net nekilo mintis paprašyti išjungti ir kelias minutes pabūti tyloje. Mes tikrinome langus, spinteles ir vandens slėgį, bet ne tai, ką girdėsime vakare.

Kaimynai netriukšmavo – jie tiesiog gyveno

Pirmą naktį dar neturėjome pakabintų užuolaidų, o dalis daiktų stovėjo dėžėse. Sėdėjome ant čiužinio, valgėme užsakytą maistą ir džiaugėmės, kad pagaliau niekur nebereikės kraustytis. Kai už sienos suskambo telefonas, vyras net pasitikrino savąjį.

Paskui išgirdome pokalbį. Ne kiekvieną žodį, tačiau pakankamai aiškiai, kad būtų galima suprasti, kada žmogus juokiasi, kada vaikšto kalbėdamas ir kada padeda telefoną. Vėliau įsijungė televizorius, o mes jau sėdėjome nutilę ir klausėmės sienos.

Nemaloniausia buvo tai, kad niekas nerengė vakarėlio. Nebuvo nei muzikos, nei šauksmų, dėl kurių būtų paprasta pasibelsti ir paprašyti tyliau. Mums trukdė įprasti gyvenimo garsai, o nuo jų nei kaimynų uždrausi gyventi, nei pats lengvai pasislėpsi.

Pradėjome kalbėti tyliau net savo namuose

Kelias dienas vienas kitam sakėme, kad gal tiesiog esame pavargę ir viską jautriau girdime. Tikėjomės, kad sustačius baldus ir pakabinus užuolaidas bus geriau. Kambariuose tikrai sumažėjo aido, bet kaimyno balsas nuo to nedingo.

Vakare pradėjau nesąmoningai tylinti mūsų televizorių. Jei mes taip aiškiai girdime juos, gal ir jie girdi mus? Vieną kartą pagavau save kuždančią vyrui apie darbą, nors buvome savo svetainėje ir net nebuvo vėlu.

Tada ir atėjo nusivylimas, kurį sunkiausia buvo kam nors paaiškinti. Butas mums patiko, vieta tiko, jokių didelių gedimų neradome, tačiau nebejautėme privatumo. Namai, kuriuose tikėjomės atsipalaiduoti, vertė nuolat galvoti apie garsą.

Pokalbis su kaimynu padėjo suprasti, kad problema bendra

Su kaimynu susipažinome laiptinėje. Iš pradžių kalbėjome apie persikraustymą, paskui atsargiai paklausiau, ar jam girdisi garsai iš mūsų buto. Jis atsakė, kad kartais girdėdavo ir ankstesnius gyventojus, ypač kai svetainėje būdavo daugiau žmonių.

Tas pokalbis bent nuėmė pyktį nuo konkretaus žmogaus. Susitarėme vėliau vakare pritildyti televizorius, o jis savo garso kolonėlę patraukė nuo bendros sienos. Mes taip pat peržiūrėjome, kur stovi mūsų įranga, tačiau abu supratome, kad vien geranoriškumas konstrukcijos nepakeis.

Kreipėmės į specialistą, nes nenorėjome pradėti remonto vien pagal internete perskaitytus patarimus. Jis paaiškino, kad garsas gali sklisti ne tik tiesiai per sieną, bet ir per gretimas konstrukcijas bei nesandarias vietas. Todėl iš pojūčio, jog siena „popierinė“, dar negalima tiksliai nustatyti priežasties ar pasirinkti tinkamo sprendimo.

Ant sienos užklijuotos plokštės nebūtinai būtų padėjusios

Iki konsultacijos rimtai svarstėme užsisakyti dekoratyvinių akustinių plokščių. Nuotraukose jos atrodė gražiai, o aprašymuose buvo daug žodžių apie geresnę akustiką. Tik vėliau supratome, kad patalpos aido mažinimas ir iš kaimynų sklindančio garso slopinimas nėra tas pats.

Nusprendėme neskubėti pirkti medžiagų ir pirmiausia išsiaiškinti galimus darbus, jų kainą bei tikėtiną rezultatą. Iki tol sumažinome televizorių garsą, pasikeitėme lovos vietą ir su kaimynu palaikėme normalų ryšį. Tai nepadarė buto tylaus, tačiau neleido kasdieniam nepatogumui virsti konfliktu.

Dabar rinkdamiesi būstą būtinai paprašytume išjungti televizorių ir kelias minutes pabūti tyloje, o į patikusį butą grįžtume kitu paros metu. Pasidomėtume garso izoliacija, pakalbintume kaimynus ir nebesietume pastato naujumo su savaimine tylos garantija. Viena apžiūra visko neatskleistų, bet bent jau klaustume to, ko šįkart nepaklausėme.

Televizorių per tas dvi apžiūras prisimename iki šiol. Gal pardavėjai tiesiog buvo įpratę jį laikyti įjungtą, o gal taip pat bandė nebegirdėti sienos – to nežinome. Žinome tik tiek, kad butą apžiūrėjome labai atidžiai, tačiau jo taip ir nepasiklausėme.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.