Buvęs vyras alimentų moka 150 eurų, nes oficialiai uždirba minimumą. Tuo pačiu metu feisbuke giriasi nauju BMW

Pamačiusi nuotrauką norėjau parašyti komentarą tiesiai po ja: „Gal dabar ir vaikui galėsi skirti daugiau?“ Neparašiau. Vietoj to pradėjau rinkti dukros išlaidų dokumentus ir kreipiausi konsultacijos. Po kelių mėnesių susitarėme dėl 300 eurų išlaikymo, o susitarimą patvirtino teismas.

Ne automobilio nuotrauka išsprendė mūsų ginčą. Ji buvo tas paskutinis lašas, po kurio nustojau kas mėnesį prašyti papildomų dvidešimties ar trisdešimties eurų ir pradėjau spręsti visą klausimą.

Iki tol buvęs vyras nuolat kartojo, kad gauna minimumą. Aš jau buvau išmokusi pokalbį užbaigti anksčiau, negu jis pasakys, kad pati pasirinkau brangiai gyventi.

Nuotrauką pamačiau po mūsų pokalbio apie dukros batus

Tą savaitę pirkau dukrai rudeninius batus. Seni spaudė, o grįžusi iš mokyklos ji jau kelis kartus skundėsi nutrynusi kulną. Parduotuvėje radome tinkamus už 58 eurus.

Prieš mokėdama parašiau jos tėčiui, ar galėtų šį mėnesį prisidėti papildomai.

Atsakė vakare: „Dabar sunkiai. Pati žinai, kiek oficialiai gaunu.“

Po dviejų dienų feisbuke pamačiau jį prie BMW. Automobilis buvo naujas jam, nors iš nuotraukos negalėjau pasakyti nei metų, nei kainos. Po įrašu draugai sveikino, klausinėjo apie variklį. Jis atsakinėjo, kad seniai norėjo, pagaliau pasidarė sau dovaną.

Sėdėjau virtuvėje ir didinau nuotrauką. Paskui atsidariau mūsų susirašinėjimą apie batus.

Žinojau, kad automobilis galėjo būti pirktas , o pats perkasi naujus BMW išsimokėtinai ar apskritai priklausyti ne jam. Bet tą vakarą man rūpėjo ne registracijos liudijimas. Buvo skaudu skaityti apie dovaną sau, kai prieš dvi dienas vaiko batams pinigų neatsirado.

Šimtą penkiasdešimt eurų buvome sutarę tada, kai norėjau kuo greičiau baigti skyrybų ginčus

Kai išsiskyrėme, dukra buvo mažesnė. Dėl gyvenamosios vietos ir bendravimo susitarėme, o pinigų klausimą vis atidėdavome.

Jis pasiūlė kas mėnesį pervesti 150 eurų. Sakė, kad daugiau šiuo metu neišgali, bet prireikus papildomai padės.

Sutikau su tuo kaip su laikinu sprendimu. Išlaikymo dydžio tada teisme nenustatinėjome. Galvojau, kad kai situacija nusistovės, ramiai aptarsime iš naujo.

Pinigus jis paprastai pervesdavo laiku. Dėl to, kai bandydavau kalbėti apie didesnę sumą, išgirsdavau:

– Aš juk moku. Nė vieno mėnesio nepraleidau.

Papildoma pagalba buvo nepastovi. Kartą nupirko striukę, kitą kartą pervedė už ekskursiją. Būdavo ir taip, kad pažadėjęs vėliau pasakydavo nebegalintis.

Per tą laiką dukra pradėjo lankyti mokyklą. Pasikeitė jos poreikiai, o mūsų senas susitarimas liko toks pats.

Aš pati buvau pradėjusi mažinti jos poreikius dar prieš pokalbį

Prieš rašydama buvusiam vyrui viską apsvarstydavau. Ar tikrai reikia naujos kuprinės? Gal seną dar galima susiūti? Ar užsiėmimas ne per brangus? Gal už odontologą šįkart susimokėsiu pati ir nieko neprašysiu?

Dalis tokių klausimų normalūs kiekvienoje šeimoje. Tačiau aš juos užduodavau tam, kad išvengčiau dar vieno nemalonaus susirašinėjimo.

Kai parašydavau, jog reikėtų prisidėti, pokalbis dažnai nukrypdavo į mano atlyginimą.

– Tu juk irgi uždirbi.

– Taip. Aš ir prisidedu.

– Tai kodėl vis manęs prašai?

Po tokių pokalbių jausdavausi taip, lyg prašyčiau pinigų savo pirkiniams. Nors ant stalo gulėdavo dukros dantų gydymo sąmata ar mokyklos išvykos pranešimas.

Apie BMW jam galiausiai parašiau kitą dieną. Trumpai, be komentarų apie automobilio kainą: pasiūliau susėsti ir peržiūrėti dukros išlaikymą.

Atsakė, kad automobilis su vaiku nesusijęs.

Pasakiau, jog kalbu apie mėnesinę sumą, kurios nebeužtenka.

Per konsultaciją pirmą kartą išgirdau, kad minimumas nėra atsakymas į viską

Į konsultaciją nuėjau turėdama susirašinėjimą ir nuotrauką telefone. Buvau pasiruošusi pasakoti, kaip jis važinėja, ką perka ir kaip gražiai gyvena.

Teisininkė išklausė, o paskui paklausė:

– Kiek per mėnesį kainuoja dukros išlaikymas?

Pradėjau vardyti iš atminties. Maistas, mokykla, drabužiai, būrelis. Konkrečios bendros sumos neturėjau.

Ji paaiškino, kad pirmiausia reikės aiškiai pagrįsti vaiko poreikius. Vertinamos ir abiejų tėvų galimybės juos tenkinti. Oficialiai mokamas minimalus atlyginimas savaime nenustato, kad tėvas privalo mokėti tik 150 eurų. Tačiau vien feisbuko įrašas irgi neleidžia tiksliai spręsti apie jo turtą ar pajamas.

Lietuvos teismų pateikiamuose paaiškinimuose pabrėžiama, kad išlaikymą turi teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, o dydis nustatomas individualiai, įvertinus vaiko poreikius ir tėvų finansines galimybes.

Išėjau su užduotimi, kuri skambėjo paprastai: suskaičiuoti, kiek iš tiesų išleidžiu vaikui.

Skaičiuodama nustebau, kiek išlaidų iki tol net nepaminėdavau

Atsiverčiau kelių mėnesių išrašus, susiradau kvitus, mokyklos pranešimus. Metines ir sezonines išlaidas pasižymėjau atskirai, kad nesusidarytų įspūdis, jog žieminius batus perku kiekvieną mėnesį.

Būsto ir bendrų pirkinių nepriskyriau dukrai visa apimtimi. Stengiausi skaičiuoti sąžiningai. Nenorėjau sudaryti kuo didesnio skaičiaus, kurį pati vėliau sunkiai paaiškinčiau.

Į sąrašą pateko dalykai, kurių ginčuose beveik neminėdavau: maitinimas mokykloje, higienos priemonės, kelionės, sportinė apranga, sąsiuviniai, vaistai susirgus. Jie atrodydavo per smulkūs atskirai aptarinėti, bet kartu sudarė nemažą sumą.

Buvusiam vyrui nusiunčiau suvestinę ir pasiūlymą tartis dėl didesnio reguliaraus išlaikymo.

Jis atsakė, kad skaičius išpūstas.

Šįkart galėjau ne pykti, o paklausti:

– Kuri konkrečiai eilutė tau atrodo nepagrįsta?

Pirmą kartą kalbėjomės apie išlaidas, o ne apie tai, kuris iš mūsų blogesnis žmogus.

Mediacijoje jis irgi pradėjo nuo mano atlyginimo

Susitarti patiems nepavyko, todėl kreipiausi dėl mediacijos. Ginčams dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo prieš kreipiantis į teismą paprastai taikoma privalomoji mediacija, nors įstatyme numatyta išimčių. Tai galimybė ieškoti susitarimo, o ne pareiga sutikti su kitos pusės sąlygomis.

Pirmame pokalbyje jis pasakė, kad uždirbu daugiau. Aš jau ruošiausi priminti automobilį, bet sustojau.

– Mano pajamas galime vertinti. Bet ir tavo galimybes reikia aptarti. Dukros išlaidos nuo mūsų ginčo nesumažėja.

Kalbėjome ne vien apie mėnesinį pervedimą. Aptarėme, ką jis nuperka tiesiogiai, kaip prisideda prie didesnių išlaidų ir kodėl mano planuojamas biudžetas negali priklausyti nuo atsakymo „pažiūrėsiu mėnesio gale“.

Jis norėjo palikti mažesnę nuolatinę sumą ir toliau prisidėti „kai reikės“. Aš tam prieštaravau. Būtent taip gyvenome iki tol.

Dėl 300 eurų susitarėme ne per vieną pokalbį

Nebuvo akimirkos, kai parodžiau automobilio nuotrauką ir jis staiga viską pripažino. Dėl kai kurių išlaidų ginčijomės, kai kurias patikslinau. Jis pateikė savo paaiškinimus apie finansinius įsipareigojimus.

Galiausiai susitarėme dėl 300 eurų per mėnesį ir aiškesnės papildomų išlaidų derinimo tvarkos. Susitarimą pateikėme teismui tvirtinti.

Ši suma buvo mūsų konkretaus susitarimo rezultatas. Negalėčiau kitai mamai pažadėti, kad panašioje situacijoje jai priklausys tiek pat ar daugiau.

Kai gavau pirmą didesnį pervedimą, nereikėjo skubėti dengti vieno konkretaus pirkinio. Pinigus galėjau įtraukti į dukros mėnesio biudžetą. Tai buvo didelis skirtumas nuo nuolatinio prašymo prisidėti po truputį.

Dukrai apie automobilį ir mūsų ginčą nepasakojau

Ji žinojo, kad tėtis turi kitą automobilį. Kartą grįžusi pati papasakojo, kokios ten sėdynės ir kaip šviečia salonas.

Išklausiau. Nepasakiau, kiek tuo metu buvau sumokėjusi už jos batus. Nenorėjau, kad vaikas jaustų pareigą vertinti tėčio pirkinius ar ginti vieną iš mūsų.

Su jo automobilio nuotrauka galėjau praleisti dar daug vakarų. Spėlioti kainą, skaityti komentarus, ieškoti, kam jis registruotas. Vietoj to išsaugojau turimą informaciją ir dėl jos reikšmės pasitariau su teisininke.

Dabar jo įrašus matau retai. Ne todėl, kad nustojau pykti dėl visko, kas buvo. Tiesiog dukros išlaikymą pagaliau aptarėme taip, kad man nebereikėtų kiekvieną mėnesį tikrinti, ar jo gyvenime šįkart atsiras vietos dar vienam mano prašymui.

Neseniai pirkome dukrai sportinius batelius. Ji pasimatavo dvi poras, su viena paėjo tarp lentynų ir pasakė, kad tinka.

Patikrinau dydį, kainą ir nunešiau prie kasos. Telefono, kad kažkam parašyčiau dėl papildomų pinigų, šįkart neprireikė.