Iki renovacijos mūsų laiptinėje visi dar kažkaip sutarė. Ne taip, kad būtume buvę didelė draugiška šeima – nereikia gražinti. Bet sveikindavomės. Kas nors palaikydavo duris. Kaimynė iš trečio aukšto kartais paklausdavo, ar nereikia svogūno, jei išgirsdavo, kad gaminu sriubą. Vytautas iš pirmo aukšto žiemą pats pabarstydavo smėlio prie įėjimo, nors niekas jo neprašydavo.
Gyvenome kaip dauguma daugiabučių: ne per arti, bet ir ne svetimi.
Viskas pasikeitė tada, kai prasidėjo kalbos apie renovaciją.
Iš pradžių tai skambėjo gražiai. Šiltesni butai, mažesnės sąskaitos, sutvarkytas fasadas, nauji vamzdynai, gražesnė laiptinė. Susirinkime administratorius rodė skaidres, kalbėjo apie energinį efektyvumą, paramą, ilgalaikę naudą.
Kaimynė Aldona iš antro aukšto tada tyliai pasakė:
– Ant popieriaus viskas visada gražu.
Niekas per daug nekreipė dėmesio. Visi dar buvome mandagūs.
Po metų laiptinėje jau buvo žmonių, kurie vieni kitų net akimis nebeliesdavo.
Pirmas ginčas kilo dar prieš pirmą plytą
Viskas prasidėjo nuo balsavimo. Vieni sakė, kad renovuoti būtina, nes namas senas, sienos šaltos, vamzdžiai pavargę, o už šildymą mokame kaip už rūmus. Kiti sakė, kad paskolos nenori, nes pensijos mažos, kainos auga, o pažadais apie mažesnes sąskaitas netiki.
Per susirinkimą Jonas iš ketvirto aukšto atsistojo ir pasakė:
– Jeigu dabar nedarom, po penkerių metų mokėsim dvigubai. Namas byra.
Aldona iš antro aukšto atkirto:
– Jums gerai kalbėti, jūs dirbat. Aš iš pensijos gyvenu. Man kiekvienas euras svarbus.
Jonas paraudo.
– Tai ką siūlot? Laukti, kol balkonai pradės krist?
– Siūlau neskubėti pasirašinėti to, ko paskui trisdešimt metų neišsimokėsim.
Tada dar atrodė, kad čia normalus ginčas. Žmonės turi skirtingas situacijas, skirtingas baimes. Bet jau tą vakarą po susirinkimo laiptinėje pasidarė nejauku. Vieni pradėjo kalbėti apie „stabdžius“, kurie trukdo namui tvarkytis. Kiti – apie „ponus“, kurie nori gražaus fasado už svetimus pinigus.
Pirmą kartą supratau, kad daugiabutyje pinigai nėra tik pinigai. Jie greitai tampa įžeidimu.
Kol remontavo sienas, griuvo santykiai
Kai renovacija pagaliau prasidėjo, namas virto triukšmo, dulkių ir nervų dėže. Rytais kalė pastoliai, gręžė sienas, kieme nebeliko vietos automobiliams, langus reikėjo laikyti uždarytus, nors vasara buvo tvanki. Laiptinėje nuolat vaikščiojo darbininkai, ant palangių gulėjo dulkės, prie įėjimo kaupėsi purvas.
Iš pradžių visi dar kartojo:
– Reikia pakentėti. Dėl gero.
Bet kantrybė turi ribas.
Vieną rytą prie pašto dėžučių susiginčijo dvi kaimynės. Priežastis – užstatyta automobilio vieta. Rima iš penkto aukšto piktinosi, kad darbininkų mikroautobusas užėmė jos įprastą vietą.
– Aš po darbo grįžtu dešimtą vakaro ir neturiu kur statyti mašinos, – sakė ji.
Petras iš pirmo aukšto burbtelėjo:
– Čia ne jūsų asmeninė žemė.
Rima atsisuko.
– O jūs išvis automobilio neturit, tai jums lengva aiškinti.
– Neturiu, bet smegenis turiu.
Po šito jie nebesikalbėjo.
Tokių smulkių susidūrimų buvo vis daugiau. Vienam per anksti pradėjo gręžti. Kitam apgadino palangę. Trečiam ne taip sutvarkė balkoną. Ketvirtas piktinosi, kad jo langai po keitimo rasoja. Penktas sakė, kad darbininkai paliko šiukšlių prie sandėliuko.
Kiekviena problema atrodė asmeninė, nes vyko prie žmogaus namų. O kai tvarkomi namai, žmonės reaguoja ne kaip į objektą, o kaip į savo gyvenimą.
