Kaimynas už šilumos siurblį sumokėjo 8 000 eurų. Kai parodė metų sąskaitas, paklausiau, kur čia žadėtas pigumas

Su šilumos siurbliu išleido mažiau, tik skirtumas buvo ne toks, kokio tikėjausi

Per pirmus dvylika mėnesių atskiras skaitiklis parodė apie 5 000 kilovatvalandžių. Į šį kiekį pateko jo sistemos elektra šildymui ir karštam vandeniui. Taikydami maždaug 25 centų galutinę kilovatvalandės kainą, gavome 1 250 eurų. Dar 120 eurų jis buvo sumokėjęs už priežiūrą. Taigi pirmų metų naudojimo išlaidos sudarė apie 1 370 eurų.

Skirtumas tarp dviejų mūsų suskaičiuotų laikotarpių – 530 eurų per metus. Kaimynas buvo teisus: sumokėjo mažiau. Tačiau aš tikėjausi visai kitokio rezultato. Nežinau, iš kur mano galvoje atsirado mintis, kad aštuonių tūkstančių investicija atsipirks beveik savaime. Gal iš trumpų pokalbių apie mažas sąskaitas, gal iš paties noro pagaliau nebekūrenti. Pamatęs metinį skirtumą pirmiausia pasakiau: „Tai čia tik penki šimtai?“

Kaimynas atitraukė kėdę ir pasižiūrėjo į mane taip, lyg būčiau nuvertinęs visus metus, per kuriuos jam nebereikėjo atidaryti granulių bunkerio. „Man tie penki šimtai irgi pinigai“, – atsakė. Tada paėmė skaičiuotuvą ir pats padalijo 8 000 iš 530. Gavome šiek tiek daugiau nei penkiolika metų. Prie tokio pat metinio skirtumo paprastas išlaidų atsipirkimas užtruktų maždaug tiek. Tik nė vienas nežinojome, ar tie patys skaičiai išliks kitais metais.

Paaiškėjo, kad net mūsų sąžiningas palyginimas turi ribų

Kaimynas pirmas priminė, kad lyginame dvi skirtingas žiemas. Nei lauko temperatūra, nei karšto vandens vartojimas negalėjo visiškai sutapti. Be to, su nauja sistema namuose jis laikė kiek pastovesnę šilumą. Anksčiau kartais prisukdavo, kai išvažiuodavo, o dabar sakė nebenorintis nuolat reguliuoti. Todėl mūsų 530 eurų buvo tikras jo sąskaitų skirtumas, tačiau ne tiksliai išmatuotas vien technologijos pranašumas vienodomis sąlygomis.

Pradėjome keisti elektros kainą tame pačiame skaičiavime. Jei tos pačios 5 000 kilovatvalandžių kainuotų po 20 centų, elektra atsieitų 1 000 eurų. Pridėjus tuos pačius 120 eurų priežiūrai, liktų 1 120 eurų metinių išlaidų – skirtumas nuo ankstesnių 1 900 eurų būtų 780 eurų. Jei kilovatvalandė kainuotų 30 centų, bendra suma su priežiūra pasiektų 1 620 eurų, o skirtumas sumažėtų iki 280 eurų. Tai buvo tik skaičiavimo variantai, tačiau jie labai greitai atvėsino mano norą vieną skaičių paversti pažadu visam gyvenimui.

Lygiai taip pat galėjo keistis granulių kaina. Kaimynas jas buvo pirkęs ne už mažiausią kada nors matytą kainą, todėl pigesnis kuras pakeistų palyginimą. Brangesnis – taip pat. Dar reikėjo prisiminti, kad jo senas katilas nebuvo naujas, nors išmontavimo metu dar veikė. Būsimo remonto kainos nepridėjome, nes jos nežinojome. Naujam siurbliui galimų remontų irgi neišgalvojome. Ant stalo norėjome turėti tai, ką žmogus iš tikrųjų sumokėjo.

Brangiausią argumentą jis parodė ne telefone

Baigę skaičiuoti nuėjome į buvusią katilinę. Ten, kur anksčiau stovėdavo granulių maišai, dabar buvo lentynos su įrankiais ir vieta dviračiams. Nebuvo nei granulių dulkių, nei kibiro pelenams. Kaimynas atidarė duris ir pasakė, kad paskutinę žiemą prieš keitimą jam buvo paūmėję nugaros skausmai. Maišus tada nešiojo sūnus. Aš buvau matęs juos abu dirbančius, tik niekada nebuvau apie tai galvojęs kaip apie šildymo kainos dalį.

Jis taip pat papasakojo, kad pirmą kartą galėjo kelioms dienoms ramiai išvažiuoti pas dukrą ir neprašyti artimojo užsukti patikrinti katilo. Nereikėjo prieš kelionę svarstyti, kiek liko granulių ir ar viskas veiks. Su nauja sistema atsirado kitų dalykų, kuriuos reikia stebėti, tačiau kasdienio fizinio darbo liko gerokai mažiau. Už tai jis irgi buvo pasiruošęs mokėti. Man tuo metu pasidarė aišku, kodėl mano klausimas apie „tik penkis šimtus“ jam nuskambėjo neteisingai.

Grįžęs namo žmonai parodžiau užrašus. Ji paklausė, ar dabar suprantu, kodėl norėjo palaukti visų metų sąskaitų. Supratau. Mūsų katilas dar veikė, investicijai būtume naudoję beveik visą namo rezervą, o kaimyno rezultatas savaime netapo mūsų būsima sąskaita. Nusprendėme pirmiausia susirašyti savo tikras metines išlaidas ir, jei rimtai svarstysime keitimą, prašyti pasiūlymo konkrečiai mūsų namui.

Kitą savaitgalį sutikau kaimyną prie tvoros. Pasakiau, kad kol kas sistemos nekeisiu. Jis nebandė įkalbinėti ir neėmė teisinti savo pirkinio. Tik paprašė kitą kartą, kai pasakosiu kam nors apie jo šildymą, nesakyti, kad įrengė siurblį ir dabar „beveik nieko nemoka“.

Tą vakarą nuėjau papildyti savo katilo. Pakėliau maišą, perpjoviau kampą ir dalį granulių netyčia išbėriau ant grindų. Kol rinkau jas prie bunkerio, prisiminiau jo tuščios katilinės lentynas. Penkiolikos metų atsipirkimas vis dar atrodė ilgas. Tačiau jo sprendimas jau nebeatrodė toks keistas.