Kaimynė agurkus pardavinėja po 2 eurus, o aš parduotuvėje moku po 3,50: vieną vakarą jai pasakiau, ką galvoju

Kai kaimynė mūsų gatvės grupėje vėl parašė turinti šviežių agurkų po du eurus už kilogramą, kaip tik dėliojau pirkinius ant virtuvės stalo. Saviškius buvau pirkęs po 3,50. Maišelyje jų buvo beveik du kilogramai. Pažiūrėjau į čekį, paskui į jos žinutę ir žmonai pasakiau: „Gerai jai. Nei parduotuvės išlaikyt, nei mokesčių mokėt.“

Žmona paklausė, iš kur žinau, kad nemoka.

Pasakiau, kad visi matome, kaip prekiauja. Ateina žmogus, pasiima maišelį, paduoda pinigus. Jokio čekio, jokios kasos.

– Tu jos bent klausei?

Nebuvau klausęs. Bet tuo metu man atrodė, kad ir taip viskas aišku.

Kaimynė gyveno už dviejų namų. Kieme turėjo nemažą šiltnamį, daržą, kelis vaismedžius. Vasarą prie jos vartelių nuolat kas nors sustodavo. Vieni pėsčiomis, kiti automobiliu, kartais ateidavo žmonių ir iš gretimos gatvės.

Anksčiau į tai nekreipdavau dėmesio. Tačiau tą vasarą pats buvau pradėjęs atidžiau žiūrėti į maisto kainas. Atrodė, nueini kelių dalykų, o prie kasos vėl palieki trisdešimt ar keturiasdešimt eurų.

Todėl kaimynės du eurai man užkliuvo ne vien kaip pigesnis pirkinys.

Mintyse jau buvau suskaičiavęs jos uždarbį

Vieną šeštadienį mačiau, kaip iš jos kiemo išėjo trys žmonės su maišeliais. Pagalvojau: jeigu kiekvienas pasiima bent po penkis kilogramus, jau trisdešimt eurų.

O kiek tokių pirkėjų būna per savaitę?

Pradėjau skaičiuoti taip, kaip paprastai skaičiuojame svetimus pinigus: greitai, drąsiai ir nežinodami beveik jokių tikrų skaičių. Dešimt kilogramų per dieną – dvidešimt eurų. Per mėnesį jau šeši šimtai. Dar pomidorai, krapai, cukinijos.

Žmonai pasakiau, kad iš daržo visai neblogai galima prisidurti.

Ji atsakė, kad galėčiau ir aš pabandyti.

Mūsų kieme tuo metu stovėjo keturios dėžės, kuriose pavasarį buvau planavęs auginti daržoves. Vienoje augo petražolės, kitose daugiausia žolė. Žemę nusipirkau, sėklų irgi. Paskui atsirado kitų darbų.

Tačiau kaimynės pajamas skaičiuoti man tai netrukdė.

Paklausiau tiesiai, tik ne pačiu mandagiausiu būdu

Vakare sutikau ją prie tvoros. Nešė tuščius kibirus, sustojo pasisveikinti ir paklausė, ar nereikia agurkų.

Pasakiau, kad ką tik pirkau parduotuvėje.

– Tai reikėjo parašyti. Šiandien gražių priskyniau.

Tada ir išsprūdo:

– Tau gerai pardavinėti po du eurus, kai viskas į kišenę.

Ji kelias sekundes į mane žiūrėjo.

– Ką reiškia viskas į kišenę?

Pasakiau apie mokesčius, apie tai, kad parduotuvė turi darbuotojus, nuomą, sąskaitas, o ji tiesiog parduoda nuo vartų.

Kaimynė padėjo kibirus ant žemės.

– Tu apie mano mokesčius žinai ar spėji?

Teko pasakyti, kad jos dokumentų nemačiau.

Ji atsakė savo veiklos reikalus tvarkanti ir nesiruošianti prie tvoros man teikti ataskaitos. Tada pridūrė, kad jeigu noriu sužinoti, kiek lieka iš agurkų, gali parodyti, ką tą savaitę pirko šiltnamiui.

Aš jau gailėjausi pradėjęs pokalbį, bet atsitraukti irgi buvo nepatogu.

Du eurai už kilogramą nėra du eurai uždarbio

Ji iš kišenės išsitraukė sulankstytą lapelį su keliomis sumomis. Buvo užsirašiusi pirkinius, nes norėjo suprasti, ar šiemet verta kitą šiltnamio pusę irgi skirti agurkams.

Nerodė man visos buhalterijos. Tiesiog pasakė, kad pavasarį keitė dalį laistymo įrangos, pirko sėklas, trąšas, atramas ir kitus dalykus. Dar buvo vanduo, maišeliai, nuvažiavimai apsipirkti.

– O savo laiką kur rašai? – paklausiau.

– Niekur. Todėl visi ir galvoja, kad čia labai gerai uždirbu.

Papasakojo, kad agurkus renka anksti ryte. Dieną reikia prižiūrėti šiltnamį, paskui atsakinėti žmonėms, tartis, kas kada pasiims. Kai kurie paprašo atidėti ir nebeateina. Kiti nori tik mažų, tretiems reikia didesnių rauginimui.

Paklausiau, kiek kilogramų parduoda per dieną.

– Kaip kada. Šiandien daug. Užvakar beveik nieko.

Mano galvoje jau buvo susidėliojęs pastovus mėnesinis atlyginimas, o ji kalbėjo apie kelias skirtingas dienas ir trumpą derliaus laikotarpį.

Vis tiek maniau, kad bent kažkiek uždirba gerai. Ji to ir neneigė.

– Jei visai neliktų, nepardavinėčiau. Bet ne viskas, ką žmogus paduoda, man lieka.

Dėl mokesčių atsakymo taip ir nesužinojau

Būčiau norėjęs, kad ji pasakytų konkrečią sumą: tiek pardaviau, tiek deklaravau, tiek sumokėjau. Tuomet pats galėčiau nuspręsti, kas čia teisus.

Bet ji to nepadarė. Ir kuo ilgiau stovėjome, tuo aiškiau supratau, kad neprivalo man to pasakoti vien todėl, kad gyvenu netoliese.

Iš dviejų eurų kainos, atsiskaitymo grynaisiais ar to, kad nemačiau kasos aparato, aš pats negalėjau nustatyti, kaip jai taikomi reikalavimai. Buvau išvados pradėjęs pokalbį, kuriam neturėjau faktų.

Pasakiau, kad gal per aštriai užsipuoliau.

Ji pakėlė kibirus ir atsakė:

– Man ne dėl to, kad klausi. Man dėl to, kad jau nusprendęs.

Tą vakarą grįžęs žmonai papasakojau visą pokalbį. Tikėjausi bent trupučio palaikymo, bet ji pasakė, kad pirmiausia galėjau paklausti apie agurkus.

Kitą savaitę nupirkau penkis kilogramus

Reikėjo agurkų rauginimui. Parduotuvėje kaina vėl buvo 3,50 euro, todėl šį kartą parašiau kaimynei.

Už penkis kilogramus sumokėjau 10 eurų. Parduotuvėje toks pat kiekis pagal tą kainą būtų kainavęs 17,50 euro. Skirtumas – 7,50 euro.

Pasiimti ėjau truputį nenorėdamas. Po ankstesnio pokalbio jaučiausi kvailai, lyg būčiau grįžęs pripažinti pralaimėjimo. Ji elgėsi paprastai: atidarė vartelius, padavė pasvertą maišelį ir paklausė, ar reikia krapų.

Paklausiau, kiek už juos.

Pasakė įdėsianti kartu.

Nenorėjau imti nemokamai, tai ir pasakiau. Ji nusijuokė:

– Dabar jau ir dėl krapų pyksimės?

Namuose dar kartą pasvėriau maišelį. Ne todėl, kad taip reikėjo, o todėl, kad po visos istorijos vis tiek kažkur viduje tebeieškojau, prie ko prikibti. Agurkų buvo truputį daugiau negu penki kilogramai.

Žmonai to nepasakiau. Tik nuploviau, ištraukiau stiklainius ir pradėjau ruošti.

Kitą rytą išvažiuodamas į darbą mačiau kaimynę šiltnamyje. Buvo dar prieš septynias. Ji stovėjo pasilenkusi prie augalų, šalia pasidėjusi tuos pačius kibirus.

Šį kartą nebandžiau suskaičiuoti, kiek ji per tą rytą uždirbs. Turėjau savo darbą, į kurį jau vėlavau.