Kelionei į Egiptą draudimo nepirkome, nes pagailėjome 60 eurų. Viena naktis su vaiku ligoninėje kainavo 2 300 €

Kelionės draudimui pagailėjome 60 eurų. Egipte susirgus sūnui, už vieną naktį ligoninėje, gydytojų pagalbą ir atliktus tyrimus sumokėjome 2 300 eurų. Sąskaitą apmokėjome iš santaupų, kurias buvome pasilikę nenumatytiems atvejams. Tą vakarą, kai nusprendėme draudimo nepirkti, nė vienas neįsivaizdavome, kaip greitai tų pinigų gali prireikti.

Mano vardas Rasa. Į Egiptą važiavome trise – aš, vyras ir sūnus. Kelionės laukėme, todėl dar prieš išvykstant norėjosi baigti visus pasiruošimo darbus ir pagaliau atsipalaiduoti. Buvome nusipirkę kelionę, pasirūpinę dokumentais, dėliojome daiktus. Kai atėjo laikas apsispręsti dėl draudimo, pradėjome svarstyti, ar jo tikrai reikia.

Dabar tą pokalbį prisimenu labai aiškiai. Tuomet jis atrodė trumpas ir visai nereikšmingas. Juk vykome į viešbutį, planavome ilsėtis, maudytis ir niekur ypatingai nerizikuoti. Atrodė, kad vienai savaitei galima apsieiti.

Šešiasdešimt eurų tuomet atrodė dar viena papildoma išlaida

Prieš kelionę išlaidų vis atsirasdavo. Vieną daiktą reikėjo nupirkti, kito dar trūko, kažką prisiminėme paskutinę minutę. Todėl draudimo kaina atsidūrė tarp kitų sumų, kurias norėjosi sumažinti. Nebuvome nusiteikę taupyti vaiko sąskaita. Tiesiog apie ligoninę tuo metu negalvojome kaip apie realią mūsų atostogų dalį.

Pasakėme sau, kad būsime atsargūs. Prižiūrėsime vaiką, pasirinksime, ką valgyti, saugosimės saulės. Šis paaiškinimas buvo patogus, nes leido priimti norimą sprendimą. Sumokėti nereikėjo, o jausmas liko toks, lyg viską apgalvojome. Net nepasiginčijome – abu gana lengvai sutikome, kad draudimo šįkart atsisakysime.

Pirmomis dienomis niekas apie tai nepriminė. Įsikūrėme, sūnus džiaugėsi vandeniu, mes bandėme persijungti į atostogų ritmą. Buvo malonu ryte niekur neskubėti ir galvoti tik apie tai, ką veiksime tą dieną. Po tokios pradžios dar lengviau patikėti, kad prieš išvykstant priimti sprendimai buvo teisingi.

Viskas pasikeitė, kai sūnus pasijuto blogai. Iš pradžių dar buvo sunku suprasti, ar tai trumpas negalavimas, ar reikia medikų pagalbos. Tačiau pakilus temperatūrai ir prasidėjus vėmimui, atostogų planai labai greitai pasitraukė į šalį. Stebėjome vaiką, bandėme su juo kalbėtis, o jis akivaizdžiai neturėjo įprastų jėgų.

Svetimoje šalyje labiausiai norėjosi, kad kas nors padėtų

Kai vaikas serga namuose, bent žinai aplinką. Čia viskas buvo svetima: kur kreiptis, kaip nuvykti, kaip paaiškinti situaciją. Viešbutyje paprašėme pagalbos susisiekti su medikais. Tuo metu draudimo klausimas jau buvo grįžęs į galvą, bet sprendimą dėl jo buvome priėmę dar prieš kelionę. Dabar reikėjo pasirūpinti sūnumi.

Ligoninėje gydytojai vaiką apžiūrėjo ir nusprendė, kad reikalingas gydymas bei stebėjimas. Sūnus liko nakčiai. Aš buvau šalia jo ir labiausiai norėjau pamatyti, kad jis jaučiasi geriau. Buvo sunku žiūrėti, kaip dar neseniai atostogomis besidžiaugęs vaikas dabar guli pavargęs ir laukia, kada visa tai baigsis.

Tą naktį laikas slinko lėtai. Bandžiau išlikti rami, kad sūnui nebūtų dar baisiau. Kai jis užmigdavo, žiūrėdavau į jį ir vis galvodavau apie namus. Norėjosi įprasto kambario, pažįstamos aplinkos ir paprasto tikrumo, kad žinau, ką daryti. Čia teko pasitikėti gydytojų darbu ir laukti, kol vaiko savijauta pasikeis.

Pinigų klausimus daugiau tvarkė vyras. Vėliau supratau, kad jam taip pat buvo sunku – vienu metu rūpintis sūnumi ir aiškintis, kokias išlaidas turėsime padengti. Tarpusavyje nesiaiškinome, kuris labiau pritarė draudimo atsisakyti. Abu žinojome, kaip apsisprendėme, ir abu norėjome kuo greičiau sulaukti geresnių žinių apie vaiką.

Gavus sąskaitą, reikėjo iš karto spręsti, iš ko mokėti

Už tą naktį ir suteiktą pagalbą susidarė 2 300 eurų sąskaita. Tai buvo viso apsilankymo suma su apžiūra, tyrimais ir gydymu, todėl jos nereikėtų suprasti kaip vien mokesčio už lovą. Tačiau mūsų šeimai nuo šio paaiškinimo ji netapo lengviau pakeliama. Tokio mokėjimo kelionės biudžete nebuvome numatę.

Turėjome santaupų, todėl galėjome atsiskaityti. Už tai dabar esu dėkinga labiau, nei mokėjau įvertinti prieš išvykdama. Vis dėlto tai buvo pinigai, kuriuos atsidėdavome ir kurių nenorėjome išleisti per vienas atostogas. Kai vyras pasakė, kad sąskaita apmokėta, pajutau palengvėjimą, o paskui pradėjau suvokti, kiek iš mūsų rezervo iš tiesų išėjo.

Į galvą vis grįždavo tie 60 eurų. Norėjosi juos mintyse padėti šalia ligoninės sąskaitos ir iš naujo paklausti savęs, kodėl prieš kelionę ši suma atrodė tokia svarbi. Kartu suprantu, kad negaliu dabar pažadėti, jog bet kuris draudimas būtų apmokėjęs absoliučiai viską. Neturėjome pasirinkto poliso, kurio sąlygas galėtume vertinti. Tačiau galimybės pasirūpinti apsauga atsisakėme net jos rimčiau neįvertinę.

Labiausiai gailėjausi savo užtikrintumo. Mes nebuvome gavę jokio pažado, kad nesusirgsime. Tiesiog labai norėjome tuo tikėti. Atrodė, kad atsargumas ir trumpa kelionė leis išvengti problemų, o dabar teko pripažinti, kad mūsų planas nesuveikė. Šis supratimas buvo nemalonus, bet ligoninėje jau reikėjo spręsti dabartinius reikalus.

Į viešbutį grįžome pavargę ir gerokai tylesni

Po nakties sūnaus būklė pagerėjo, jį išleido iš ligoninės. Grįžus į viešbutį pirmiausia norėjosi ramybės. Kurį laiką stebėjome jo savijautą ir laikėmės gautų gydytojų nurodymų. Prie ankstesnio atostogų tempo nebegrįžome iš karto – svarbiausia buvo, kad jis atsigautų ir galėtų jaustis saugiai.

Vėliau sūnus pasijuto geriau ir vėl pradėjo domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Mums tai buvo pati laukiamiausia kelionės dalis. Kai vaikas jau norėjo įprastos veiklos, pasidarė lengviau kvėpuoti ir mums. Tačiau savo nuotaiką teko susigrąžinti lėčiau. Mintyse dar buvome ligoninėje, nors fiziškai jau grįžome į viešbučio kambarį.

Likusias dienas praleidome ramiau. Kelionės nenutraukėme, namo grįžome suplanuotu laiku. Sūnus pasveiko, o dėl to, kas nutiko, jo nekaltinome ir nenorėjome, kad jis jaustųsi sugadinęs atostogas. Sprendimus dėl pasiruošimo priėmėme mes, suaugusieji. Jam reikėjo susirgus gauti pagalbą, ir ją gavome.

Grįžę namo dar kartą susidėjome kelionės išlaidas. Ligoninės 2 300 eurų sąskaita jau buvo apmokėta, tačiau tiek pat sumažėjo mūsų santaupos. Vaikui papildomo gydymo nebeprireikė, todėl bent šią dalį galėjome užbaigti ramiau. O rezervą, iš kurio sumokėjome, teko pradėti kaupti iš naujo. Tai ir liko konkreti mūsų atostogų pabaiga: sūnus sveikas namuose, sąskaita padengta, o prieš kelionę sutaupyti 60 eurų vis dar labai nemaloniai prisimenami.