Mandarinų tinklelis atrodė gražiai, bet namuose iš 2 kilogramų išmečiau beveik trečdalį: supeliję vaisiai slėpėsi viduryje

Pirmą supelijusį mandariną ištraukiau iš tinklelio vidurio. Tada antrą, trečią, o galiausiai ant virtuvės stalo gulėjo visas jų kalnelis. Už dviejų kilogramų pakuotę buvau sumokėjusi 4,98 euro. Kai netinkamus vaisius sudėjau ant svarstyklių, ekranas parodė 620 gramų – beveik trečdalį viso pirkinio. Parduotuvėje per tinklelį mačiau tik gražius oranžinius šonus.

Dukra stovėjo šalia ir laukė, kol paduosiu jai mandariną. Pamačiusi vieną su žalsva dėmele ties koteliu, paklausė, ar čia žemės. Pasakiau, kad ne, ir paprašiau kol kas nieko neimti. Ji nuėjo į kambarį, o aš likau prie stalo, ant kurio dar prieš minutę norėjau tiesiog iškrauti pirkinius.

Labiausiai erzino tai, kad pakuotę buvau apžiūrėjusi. Pakėliau, apverčiau, pažiūrėjau į apačią. Net padėjau vieną tinklelį atgal, nes jo apačioje mandarinas atrodė pernelyg minkštas. Pasirinkau kitą ir prie kasos dar pasidžiaugiau, kad šį kartą vaisiai atrodo geri.

Iš pradžių pagalvojau, kad pasitaikė vienas blogas

Tinklelio neprakirpau iš karto. Padėjau jį ant stalo, iškroviau pieną, varškę, kiaušinius. Mandarinus buvau nupirkusi savaitgaliui: vaikai juos valgo vieną po kito, o aš mėgstu kelis įsidėti į darbą.

Pirmi trys vaisiai buvo gražūs. Ketvirtas, kurį ištraukiau iš giliau, viename šone turėjo minkštą įdubimą. Pasukau – ten jau buvo pelėsio. Nusiminiau, bet dar nesupykau. Pasitaiko, pagalvojau, vienas vaisius visame tinklelyje.

Tačiau po juo gulėjo kitas. Dar vienas buvo prilipęs prie kaimyninio mandarino, ir juos atskyrus ant pirštų liko drėgmės. Tada išpyliau visą pakuotę. Išorėje buvę vaisiai išsibarstė į šonus, o dalis vidurinių liko susiglaudę.

Vyras užėjo į virtuvę pasiimti kavos ir sustojo prie durų. „Čia viskas iš vieno maišo?“ – paklausė. Linktelėjau. Jis paėmė tinklelį, pažiūrėjo į etiketę, tada į vaisius. „Galėjo bent permatomą dėžutę padaryti“, – sumurmėjo, nors abu supratome, kad dabar jau jokio skirtumo.

Šešis šimtus gramų padėjau ant svarstyklių

Blogus mandarinus dėjau į atskirą dubenį. Vieni turėjo aiškias pelėsio dėmes, kiti buvo prakiurę, sušlapę. Kai baigiau rūšiuoti, dubuo atrodė pernelyg pilnas vienam atsitiktinai sugedusiam vaisiui.

Išsitraukiau virtuvines svarstykles. Pirmiausia pasvėriau tuščią dubenį, paskui sudėjau vaisius. Be indo svorio – 620 gramų. Dar nufotografavau ekraną, nes žinojau, kad vakare pasakodama pati pradėsiu abejoti, ar tik neperdėjau.

„Tai likę kilogramas su trupučiu kainavo beveik penkis eurus“, – pasakiau vyrui. Jis atsakė, kad reikėtų grįžti. Iki parduotuvės nebuvo toli, bet buvau jau persirengusi, vakarienė laukė ant viryklės, o dar laukė ir skalbinių krūva.

Pirmas noras buvo viską mesti į šiukšliadėžę ir pamiršti. Nufotografavau radinį, supykau, pasiskundžiau – lyg ir užteks. Tačiau paėmusi dubenį sustojau. Atrodė kvaila išmesti pirkinį ir likti vienai su jo nuotraukomis, kai parduotuvė apie problemą net nesužinos.

Vaisius išmečiau, bet etiketę ir čekį pasilikau

Nufotografavau ir visą turinį, ir atskirus pažeistus vaisius. Tada suradau čekį. Jis jau buvo suglamžytas palto kišenėje kartu su stovėjimo lapeliu ir sena servetėle. Išlyginau ant stalo ir padėjau šalia tinklelio etiketės.

Netinkamus vaisius išmečiau. Tik po to pagalvojau, kad gal reikėjo juos palikti, jeigu kas nors prašys parodyti. Traukti atgal iš šiukšlių nebenorėjau, todėl paskambinau parduotuvei ir iš karto viską pasakiau: turiu čekį, pakuotės etiketę, nuotraukas, bet supelijusių mandarinų jau nebeturiu.

Darbuotoja paprašė atvykti ir parodyti, ką esu išsaugojusi. Paklausiau, ar tikrai verta važiuoti, jeigu vaisiai išmesti. Ji atsakė: „Atvažiuokit, vietoje pasižiūrėsim.“ Pažadų negavau, bet bent nereikėjo pusvalandį aiškinti, kodėl man ne vis vien.

Kitą rytą prieš išeidama įsidėjau čekį į piniginę, etiketę – į mažą maišelį. Telefoną pakroviau, kad prie kasos netektų ieškoti nuotraukų užgesusiame ekrane. Jaučiausi keistai pasiruošusi pokalbiui apie mandarinus.

Prie informacijos kasos balsą pritildžiau pati

Parduotuvėje buvo žmonių. Atsistojau prie informacijos kasos ir laukiau, kol moteris prieš mane išsiaiškins dėl akcijos. Kai atėjo mano eilė, viską pradėjau pasakoti tyliau, nei reikėjo. Darbuotoja net paprašė pakartoti.

Padėjau čekį, parodžiau nuotraukas. Ji perbraukė ekraną, sustojo ties dubeniu ant svarstyklių ir paklausė, ar visi blogi vaisiai buvo tos pačios pakuotės. Patvirtinau. Tada paaiškinau, kad iš išorės jų nemačiau – aptikau tik išardžiusi tinklelį.

Ji pakvietė kolegę. Ši pasiėmė etiketę, palygino ją su čekiu ir pasakė, kad grąžins visą sumą. Net pasimečiau: buvau pasiruošusi ginčui, klausimams, gal pasiūlymui pasirinkti kitą pakuotę. Vietoj to išgirdau paprastą „atsiprašome“.

Pasiūlymo paimti kitus mandarinus atsisakiau. Tą rytą jų jau nebenorėjau. Atgavau 4,98 euro, susidėjau dokumentus į piniginę ir tik eidama iš parduotuvės paskambinau vyrui.

Dukra paklausė vieno dalyko

Grįžusi namo pasakiau, kad pinigus grąžino. Dukra išgirdo iš savo kambario ir atbėgo paklausti, ar nupirkau naujų mandarinų. Pasakiau, kad ne. Ji nusivylė labiau negu aš vakar prie virtuvės stalo.

Po kelių dienų vaisių skyriuje rinkomės kartu. Ji laikė maišelį, o aš dėjau mandarinus po vieną. Vieną pasukusi radau minkštą vietą ir padėjau į šalį. Dukra pažiūrėjo į mane, tada pati apvertė rankoje laikomą vaisių ir tik tuomet įmetė jį į maišelį.