Prieš šventes tėvas parnešdavo mandarinų: mama paslėpdavo juos spintoje, bet kvapas vis tiek išduodavo vietą

Tėvas dar būdavo nenusivilkęs palto, o mes jau žinodavome.

Paprastai grįžęs jis pirmiausia pasidėdavo krepšį virtuvėje, nusiaudavo batus ir paklausdavo, ar liko ko valgyti. Tačiau tais vakarais sustodavo prieškambaryje ir truputį šypsodavosi. Rankoje laikydavo paketą, priglaudęs prie šono, lyg mes būtume negalėję jo pastebėti.

Mes su broliu išlįsdavome iš kambario.

– Ko čia susirinkot? – paklausdavo.

Brolis, vyresnis už mane beveik trejais metais, jau mokėdavo apsimesti abejingas. Atsiremdavo į durų staktą ir laukdavo. Aš nemokėjau. Iškart žiūrėdavau tėvui į rankas.

Užtekdavo jam praskleisti maišelį.

Tas kvapas per akimirką pripildydavo mažą mūsų prieškambarį. Kartu su šaltu oru nuo palto, drėgnų batų kvapu ir iš virtuvės sklindančia vakariene atsirasdavo dar kažkas. Mandarinai.

Vadinasi, šventės jau tikrai arti.

Mama sakydavo: „Čia ne vienai dienai“

Virtuvėje tėvas išberdavo mandarinus ant stalo. Ne aukštai ir ne smarkiai – mama vis perspėdavo, kad nesudaužytų vaisių. Jie nuriedėdavo prie duoninės, keli atsiremdavo į cukrinę.

Būdavo nevienodi. Vieni mažesni, kiti su storesne odele, vienas kitas dar su žaliu lopinėliu. Kartais prie vaisiaus laikydavosi trumpas kotelis. Tokį norėdavau pasiimti aš, nes atrodydavo gražiausias.

Mama juos apžiūrėdavo ir atsargiai paspausdavo. Minkštesnius atidėdavo į vieną pusę.

– Šituos suvalgysim dabar.

Mums rūpėdavo, kiek yra tų minkštesnių.

Tėvas atsisėsdavo prie stalo, dar su megztiniu, kurio rankogaliai buvo kiek išsitampę. Mama paklausdavo, kur gavo, ar ilgai stovėjo. Jie kurį laiką kalbėdavosi apie parduotuvę, eilę, kažkieno pasakytą žinią. Mes tuo metu klausydavomės tik tiek, kad nepraleistume leidimo imti.

Paskui mama kiekvienam paduodavo po mandariną ir pasakydavo:

– Likę bus šventėms. Čia ne vienai dienai.

Visada tas pats sakinys. Ir visada atrodydavo, kad iki švenčių dar be galo ilgai.

Lupdavau lėtai. Pirmiausia nagu pradurdavau odelę prie kotelio, paskui bandydavau ją nuimti kuo didesniais gabalais. Kartais smulkus sulčių lašelis pataikydavo į akį ir tada tekdavo mirksėti, nors stengdavausi neparodyti.

Brolis savąjį suvalgydavo greičiau. Aš pasilikdavau kelias skilteles delne, kad dar turėčiau, kai jis jau nebeturės.

Spinta buvo didelė. Paslaptį saugoti jai sekėsi prastai

Mandarinus mama sudėdavo į dubenį ir išnešdavo į kambarį. Mūsų sekcijos viduryje buvo spintelė su durelėmis. Ten stovėjo taurės, cukrinė, kurios beveik niekada nenaudojome, ir kelios lėkštės, ištraukiamos tik atėjus svečiams.

Mama pastumdavo indus ir įtaisydavo dubenį giliau.

Mes matydavome, kur ji deda. Ji matydavo, kad mes matome. Vis tiek uždarydavo dureles ir dar kartą pasakydavo, kad nelįstume.

Namuose būdavo ir kitų slaptų vietų. Dovanas mama kartais kišdavo aukštai, kur reikėdavo lipti ant kėdės. Saldainiai atsidurdavo tarp virtuvės lentynos indelių. Tačiau mandarinų ilgai ieškoti nereikėjo.

Praeinant pro sekciją juos užuosdavau.

Kartais sustodavau visai šalia ir apsimesdavau, kad žiūriu į knygas už stiklo. Tada prislinkdavo brolis.

– Noriu tik pažiūrėt, – sakydavo.

Pažiūrėti reikėdavo atidarius dureles. Atidarius reikėdavo perskaičiuoti. Perskaičiavus vieną paimti ir patikrinti, ar dar nesuminkštėjo.

Vieną vakarą mama užtiko mus abu tupinčius prie atidarytos spintelės. Brolis rankoje laikė mandariną, aš laikiau dureles, nors tai, aišku, nebuvo jokia rimta pagalba.

– Ką darot?

Brolis pasakė:

– Žiūrim, ar negenda.

Mama trumpam nusisuko. Dabar man atrodo, kad bandė neparodyti šypsenos. Tada buvau įsitikinusi, jog tuoj bars.

Ji paėmė iš jo vaisių, pati apžiūrėjo ir padėjo atgal.

– Kai reikės, patikrinsiu aš.

Vieną vis tiek suvalgiau slapta

Brolis apie tai ilgai nežinojo. Jei būtų žinojęs, būtų reikalavęs ir sau.

Vieną popietę grįžau iš mokyklos anksčiau. Mama dar buvo darbe, tėvas irgi, brolis kažkur užtruko. Kambaryje buvo tylu. Ant stalo gulėjo mano sąsiuvinis, reikėjo paruošti pamokas.

Atsidariau spintelę.

Iš pradžių tikrai norėjau tik pažiūrėti. Tada išsirinkau mažiausią. Pamaniau, kad tokio gal nepastebės.

Atsisėdau virtuvėje ir nulupau. Suvalgiau greitai, net nesimėgaudama taip, kaip tada, kai niekur nereikėdavo slėptis. O paskui susirūpinau žievelėmis. Išmesti į šiukšlių kibirą atrodė per daug akivaizdu.

Suvyniojau į popierių ir įspraudžiau giliau. Nusiploviau rankas. Dar kartą nusiploviau, nes pirštai vis tiek kvepėjo.

Kai mama grįžo, sėdėjau prie sąsiuvinio. Net buvau pradėjusi rašyti, todėl galėjau ramiai pasakyti, kad darau pamokas.

Ji pasidėjo krepšį, nuėjo į virtuvę ir po kurio laiko paklausė:

– Skanus buvo?

Aš iškart supratau, apie ką kalba, bet dar mėginau išsisukti.

– Kas?

Mama pažiūrėjo į mane. Nieko daugiau nereikėjo.

Prisipažinau, kad suvalgiau vieną. Ji tik paprašė kitą kartą pasakyti. Ir kad broliui dabar vieną reikės duoti, nes bus nesąžininga.

Tą vakarą jis gavo mandariną, o aš ne. Labiausiai buvo pikta, kad jis valgė labai lėtai ir vis žiūrėjo į mane.

Per šventes dubuo pagaliau atsidurdavo ant stalo

Kai jau puošdavome eglutę, laukimas pasidarydavo lengvesnis. Iš dėžės traukdavome žaisliukus, mama atskirai padėdavo tuos, kurių kabliukai buvo dingę. Tėvas ieškodavo, kuo juos pakeisti, ir vis prašydavo netampyti girliandos.

Mandarinų dubuo iš spintelės būdavo išnešamas šventinį vakarą.

Man iki šiol akyse stovi mūsų stalas: balta staltiesė, lėkštutės, mišrainė, duona, keli patiekalai, kuriems mama ruošdavosi iš anksto. Ir tarp visko tie mandarinai. Ne tobulas vaisių kalnas iš parduotuvės nuotraukos, o mūsų dubuo su tuo vienu kotelį turinčiu vaisiumi.

Tada jau buvo galima imti. Tik reikėdavo suvalgyti vakarienę ir nelupti žievelių tiesiai ant staltiesės.

Tėvas savąjį dažniausiai nulupdavo vienu ilgu gabalu. Nežinau, kaip jam pavykdavo. Padėdavo žievelę ant lėkštutės, o aš bandydavau iš jos vėl sudėti mandarino formą.

Mama vis atsisėsdavo ir vėl pakildavo: tai ko nors atnešti, tai pažiūrėti į virtuvę. Tėvas sakydavo, kad užtenka, visko yra. Mes jau laukdavome, kada galėsime vėl prieiti prie eglutės.

Tuo metu tai buvo tiesiog vakaras namuose.

Dabar mandarinų galiu nusipirkti kada panorėjusi. Kartais parsinešu, sudedu į dubenį ir kelias dienas niekas jų neliečia. Vaikai pasiima vieną pakeliui, nusilupa, palieka žieveles ant lentelės. Aš paprašau susitvarkyti.

Bet kartais, praplėšus pirmąją odelę, kvapas būna visai toks pat.

Tada prisimenu ne parduotuvę ir net ne eglutę. Prisimenu tėvą prieškambaryje – dar su paltu, truputį sušalusį, laikantį paketą prie šono. Ir mus abu, stovinčius priešais, nors dar niekas nebuvo pasakęs, ką jis parnešė.