Paauglei telefoną nupirkome išsimokėtinai už 1 099 eurus: po trijų mėnesių jis sudužo, o draudimas padengė tik 180

Sudužusį dukros telefoną padėjau ant virtuvės stalo, šalia neapmokėtų sąskaitų. Pirmiausia pagalvojau, kad už jį dar mokame įmokas. Man 44-eri, dirbu buhaltere, su vyru auginame dvi dukras ir gyvename daugiabutyje Panevėžyje. Vyresniajai tada buvo penkiolika, telefoną jai buvome nupirkę vos prieš tris mėnesius. Pirkome išsimokėtinai, nes nenorėjome iš karto skirti visos sumos, ir dar pasirinkome draudimą. Man atrodė, kad, jei kas nutiks, bent jau dėl remonto nereikės labai jaudintis.

Telefonų kasmet nekeičiame, bet dukros senasis jau vos laikė bateriją, strigdavo net skambinant. Naujo ji prašė seniai, o aš vis atidėliojau, sakiau, kad dabar pinigų yra kur dėti. Kai pagaliau nuėjome į parduotuvę, tikėjausi išrinkti paprastesnį modelį ir važiuoti namo. Galiausiai pasirinkome gerokai brangesnį, negu planavome. Tada save raminau, kad perkame ne vieniems metams.

Parduotuvėje mėnesio įmoka atrodė pakeliama

Šeštadienį į prekybos centrą važiavome trise: aš, vyras ir vyresnioji dukra. Ji norėjo pati pažiūrėti telefonus, lygino kameras, rodė, kokius modelius turi bendraklasės. Vyras tikrino, kiek bus vietos nuotraukoms ir programėlėms, o aš vis žiūrėjau į kainas. Sakiau, kad paties naujausio mums tikrai nereikia, bet pardavėjui parodžius mėnesio įmoką suma pasirodė visai pakeliama.

Telefonas kainavo 1 099 eurus – daugiau, nei iš pradžių norėjome išleisti. Išdėstėme 24 mėnesiams, tad įmoka išėjo apie 46 eurus. Prie lentynos trumpai pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad gal ilgiau tarnaus. Pardavėjas pasiūlė ir draudimą už 6,90 euro per mėnesį: dukra telefoną nešiojasi į mokyklą, į būrelius, važinėja autobusu, tad sutikome. Sutarties sąlygas peržvelgiau paskubomis. Labiausiai rūpėjo, kiek iš viso reikės mokėti kas mėnesį – išėjo beveik 53 eurai.

Pirmą vakarą dukra nenorėjo nieko pasakoti

Praėjus trims mėnesiams dukra grįžo iš mokyklos vėliau nei įprastai ir iš karto nuėjo į savo kambarį. Pamaniau, kad gal susipyko su drauge: vakarieniaudama atsakinėjo trumpai, vis žvilgčiojo į kuprinę. Kai paprašiau padėti iškrauti indaplovę, ji išsitraukė telefoną ir padėjo priešais mane. Ekranas buvo suskilinėjęs, viename kampe matėsi plyšys, o įjungus vaizdas mirgėjo.

Dukra pasakojo, kad po pamokų skubėjo į autobusą, telefonas išslydo iš rankos ir nukrito ant šaligatvio. Dėklą turėjo, bet tą dieną buvo nusiėmusi – sakė, po juo prisikaupė nešvarumų, o uždėti atgal pamiršo. Supykau ir pasakiau, kad ji daiktų nevertina, nes pati už juos nemoka. „Aš juk netyčia“, – atsakė ir vėl užsidarė kambaryje. O aš likau virtuvėje kraustyti indaplovės.

Paauglei telefoną nupirkome išsimokėtinai už 1 099 eurus: po trijų mėnesių jis sudužo, o draudimas padengė tik 180Nuotrauka: Pexels / ClickerHappy

Apie draudimą galvojau visai kitaip

Kitą rytą nunešiau telefoną į servisą, su kuriuo dirba draudikas. Po dviejų dienų gavome sąmatą: ekrano keitimas – 329 eurai, įskilęs galinis stiklas ir rėmelis – dar 140 eurų. Iš viso 469 eurai, beveik pusė telefono kainos. Grįžusi susiradau sutarties dokumentus ir prisėdau paskaityti. Pamačiau, kad parduotuvėje ne vieno dalyko net nebuvau paklaususi.

Gavome atsakymą, kad draudimas padengs tik 180 eurų. Paskambinau ir paprašiau paaiškinti, o skaičius užsirašiau ant voko. Ekrano dūžis dengiamas, bet kiekvienai žalai taikoma 149 eurų išskaita: 329 minus 149 ir yra tie 180 eurų. O įskilęs galinis stiklas ir sulankstytas rėmelio kampas sutartyje vadinami „kosmetiniais pažeidimais, nedarančiais įtakos veikimui“, todėl nedengiami visai. Formaliai viskas teisinga, tik aš pirkdama įsivaizdavau visai kitokią pagalbą. Iš savo kišenės mums liko 289 eurai.

Įmokos niekur nedingo

Tokių pinigų iš karto skirti nenorėjome, todėl remontą atidėjome. Dukra kuriam laikui pasiėmė mano seną telefoną iš stalčiaus, nors jo bateriją reikėdavo krauti kone kas vakarą. Už sudužusį telefoną toliau mokėjome įmokas: liko dar 21 mėnuo, tai yra apie 966 eurai už daiktą, kuris gulėjo stalčiuje. Kaskart pamačiusi nurašymą prisimindavau tą pirkinį. Vyras sakė, kad gana vieni kitiems priekaištauti, bet ir pats dar ne kartą užsiminė apie nuimtą dėklą.

Vieną vakarą dukra prie stalo pasakė: „Galiu prisidėti iš savo santaupų.“ Ji buvo atsidėjusi 230 eurų iš gimtadienio ir vasaros darbo kavinėje, bet visų jų paimti nenorėjome. Sutarėme, kad prisidės 90 eurų, o likusius 199 eurus sumokėsime mes, tik ne šį mėnesį. Pokalbis prasidėjo ramiai, paskui susiginčijome dėl smulkmenų. Galų gale palikome tą temą, nes jau buvo vėlu.

Po šio pirkinio tariamės kitaip

Man vis dar nemalonu prisiminti, kaip greitai apkaltinau dukrą. Telefoną ji sudaužė netyčia, o pirkti tokį brangų ir imti draudimą nusprendėme mes su vyru. Aš pati sutartį perskaičiau kaip perskaičiau. Dabar prieš didesnį pirkinį stengiuosi žiūrėti ne tik į mėnesio įmoką, bet ir pasiaiškinti, kas būtų daiktui sugedus ar jį sugadinus. Mėnesio įmoka neparodo visos rizikos – šįkart tai supratome iš savo klaidos.

Dukra vis dar naudoja mano senąjį telefoną. Skundžiasi, kad kamera prasta, kai kurios programėlės veikia lėtai, o baterija greitai senka. Mes su vyru dar neapsisprendėme, ar taisysime sudužusį, ar palauksime ir vėliau ieškosime paprastesnio. Dėl to kartais vėl susipykstame, ypač po sunkesnės darbo ar mokyklos savaitės. Dabar bent jau prieš pirkdami stengiamės ilgiau pasitarti, nors ne visada sutariame.

• Prieš perkant verta pasižiūrėti ne tik į mėnesio įmoką, bet ir į visą kainą.
• Renkantis draudimą pravartu paklausti, kokiais atvejais jis galioja ir kokių išlaidų gali likti pačiai šeimai.
• Jei sąlygos ar gautas atsakymas neaiškūs, galima paprašyti juos paaiškinti dar kartą.

O kaip jūs būtumėte sprendę tokią situaciją savo šeimoje?