Palikome darbus draudimo srityje ir išvažiavome auginti kanapių: nuo vieno hektaro išsiplėtėme beveik iki trisdešimties

Kai pasakiau žmonai, kad kitą sezoną norėčiau apsėti beveik trisdešimt hektarų, ji padėjo ant stalo skaičiuotuvą. „O prisimeni, ką sakei apie pirmą hektarą? Kad bus tik pabandymas.“ Prisiminiau. Taip pat prisiminiau mūsų darbus draudimo srityje, kas mėnesį gaunamus atlyginimus ir kolegą, kuris atsisveikindamas paklausė, ar kaime turėsime bent normalų internetą. Po kelerių metų labiausiai mums trūko visai ne interneto – reikėjo laiko, technikos ir drąsos pripažinti, kad smalsumas jau virto tikru ūkiu.

Tą vakarą žmona nesiginčijo dėl pačių kanapių. Ji norėjo suprasti, kas tuos plotus nuims, kur laikysime derlių ir kiek pinigų galime įdėti neliesdami šeimos santaupų. Aš rodžiau skaičius, o ji vis grįždavo prie vieno klausimo: „Kas bus, jeigu nepavyks taip, kaip tavo lentelėje?“

Prieš pirmą sėją tokių pokalbių beveik neturėjome. Tada vienas hektaras atrodė pakankamai mažas, kad nesėkmę galėtume pavadinti pamoka. Beveik trisdešimt hektarų jau buvo sprendimas, po kuriuo reikėjo pasirašyti abiem.

Pirmą hektarą pasėjome dar nemokėdami susitarti su technikos savininku

Draudimo srityje buvau įpratęs viską planuoti: susitikimus, skambučius, mėnesio rezultatus. Todėl pirmą pavasarį ramiai užsirašiau, kurią dieną ruošime žemę ir kurią sėsime. Žmogus, su kuriuo tariausi dėl technikos, pažiūrėjo į mano kalendorių ir nusijuokė: „Pirmiausia pažiūrėsim, ką leis žemė.“

Po kelių dienų lijo. Dar po kelių jis turėjo skubėti į kitą ūkį, o aš stovėjau prie lauko su telefonu ir bandžiau išsiaiškinti, kada ateis mūsų eilė. Žmona vėliau sakė, kad tą savaitę pirmą kartą išgirdo mane taip mandagiai maldaujant žmogaus perskambinti.

Mums trūko paprastų žinių, kurių net nebuvome įtraukę į pasiruošimo sąrašą. Kiek užtrunka vienas darbas, ką būtina sutarti iš anksto, kodėl pažadas „užsuksiu kitą savaitę“ dar nėra konkreti diena. Už kiekvieną tokį atradimą mokėjome savo laiku, o kartais ir pinigais.

Kai pasirodė pirmieji augalai, važiuodavome jų apžiūrėti beveik kasdien. Kartą žmona sustabdė mane prie durų: „Tu ten jau buvai ryte.“ Atsakiau, kad noriu pasižiūrėti, ar po lietaus viskas gerai. Ji pasiėmė striukę ir išvažiavo kartu.

Iš miesto išsivežėme daugiau įpročių, negu manėme

Persikėlę į kaimą dar kurį laiką gyvenome taip, lyg savaitgalį grįšime į butą. Pirkdavome maisto kelioms dienoms, tikėdavomės greitai rasti reikiamą meistrą, o parduotuvėje pamirštas daiktas atrodydavo menka problema. Paskui pradėjome skaičiuoti papildomus kilometrus ir kabinti virtuvėje pirkinių sąrašą.

Žmonai labiausiai patiko rytai. Ji galėdavo išeiti į kiemą su kavos puodeliu ir neskubėti prie automobilio. Man iš pradžių buvo sunkiau: atsikeldavau su jausmu, kad kažkur vėluoju, nors pirmas suplanuotas darbas laukdavo už kelių šimtų metrų nuo namų.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad darbų namuose ir lauke užtenka visai dienai. Vakare vienas dar tvarkydavo sąskaitas, kitas ieškodavo, su kuo tartis dėl kito etapo. Kartą vakarieniaudami supratome, kad per visą dieną kalbėjomės tik apie ūkį. Žmona pirmoji patraukė telefoną nuo stalo: „Dabar papasakok ką nors, kur nėra hektarų.“

Skaudžiausia buvo užauginti derlių ir dar nežinoti, ką su juo daryti

Prieš pradėdamas daugiausia galvojau apie auginimą. Atrodė, kad jeigu augalai užaugs, svarbiausią darbą būsime padarę. Po pirmojo derliaus paaiškėjo, kiek klausimų buvau palikęs vėlesniam laikui: paruošimas, laikymas, pristatymas, pirkėjų reikalavimai.

Skambinau žmonėms, kurių kontaktus buvau susirinkęs iš anksto. Vienam reikėjo kitokio kiekio, kitas prašė atsiųsti daugiau informacijos, trečias žadėjo grįžti prie pokalbio vėliau. Po vieno tokio skambučio žmona paklausė, ar turime tikrą susitarimą, ar tik mano užrašytą telefono numerį.

Supykau. Pasakiau, kad visko iš anksto žinoti neįmanoma. Ji palaukė, kol nutilsiu, ir atsakė: „Aš ir nesakau, kad turėjai žinoti. Bet mums reikia tai išspręsti dabar.“

Tą vakarą susėdome prie virtuvės stalo. Užrašėme, ką turime padaryti patys, kokių paslaugų reikės ir su kuo dar turime susisiekti. Kitą sezoną apie pardavimą kalbėjomės dar prieš sėją.

Kai pasiūlė daugiau žemės, pirmą kartą neskubėjome džiaugtis

Plėtėmės palaipsniui. Atsiradus galimybei išsinuomoti papildomą lauką, mano pirmoji reakcija būdavo sutikti. Žmona prašydavo bent vieno vakaro skaičiavimams, ir ilgainiui pats nustojau žadėti atsakymą iš karto.

Beveik trisdešimties hektarų planą tikrinome kelis vakarus. Įtraukėme darbus, apie kuriuos pirmą sezoną nebuvome pagalvoję, ir sumas, kurias anksčiau būčiau optimistiškai sumažinęs. Dalį suplanuotų pirkinių atidėjome. Dėl technikos susitarėme anksčiau.

Apie sprendimą pasakiau buvusiam kolegai, su kuriuo vis dar retkarčiais susiskambindavome. Jis paklausė, ar bent uždirbame daugiau negu draudime. Atsakiau ne iš karto: dar reikėjo sulaukti sezono pabaigos, suskaičiuoti išlaidas ir tik tada kalbėti apie uždarbį.

Vieną vakarą žmona paprašė užrakinti sandėlį

Tą sezoną vakarais vis rasdavau priežastį dar kartą išeiti patikrinti darbų. Vieną penktadienį žmona atėjo manęs ieškoti su automobilio raktais rankoje. „Važiuojam pavakarieniauti. Užsakiau staliuką.“

Pradėjau aiškinti, ką dar norėčiau užbaigti. Ji parodė laikrodį ir priminė, kad tą patį buvau sakęs vakar. Užrakinau sandėlį, persirengiau ir išvažiavome.

Prie stalo ji paklausė, ar gailiuosi palikęs darbą. Pasakiau, kad atlyginimo dienos kartais pasiilgstu. Ji nusijuokė ir prisipažino, kad taip pat. Pavakarieniavome, pasikalbėjome apie planuojamą kelionę, o grįžęs namo telefono skambutį dėl ūkio palikau kitam rytui.