Per Vėlines kapus tvarkyti visiems giminaičiams ar tam, kuris gyvena arčiausiai?

Artėjant Vėlinėms šeimos pokalbyje vėl iškyla tas pats klausimas: kas nuvažiuos į kapines, nurinks lapus ir pasirūpins žvakėmis? Vienam atrodo savaime suprantama, kad darbu turi dalytis visi artimieji. Kitam – kad arčiausiai gyvenančiam žmogui nuvykti paprasčiau, o tolimesni giminaičiai gali padėti kitaip.

Ar atminimas reiškia bendrą pareigą?

Už bendrą atsakomybę pasisakantys žmonės turi aiškų argumentą: kapai nėra vieno šeimos nario rūpestis. Jeigu prie jų prisimename bendrus artimuosius, ir priežiūra neturėtų savaime atitekti tam, kuris gyvena tame pačiame mieste. Atstumas nekeičia to, kad tvarkymo darbai kainuoja laiką ir pastangas.

Iš šalies gali atrodyti, kad tereikia prieš šventę nuvažiuoti į kapines. Tačiau lapai krinta ir po apsilankymo, augalus reikia prižiūrėti, o sutvarkyti aplinką kartais tenka ne tik prieš Vėlines. Tas, kuris gyvena netoliese, gali sulaukti prašymo užsukti ir tada, kai kitiems tai net neateitų į galvą. Pavieniai darbai susideda į nuolatinį rūpestį.

Dėl to pasiūlymas pasidalyti pareigas nebūtinai reiškia reikalavimą visiems atlikti po lygiai. Vienas žmogus gali pasirūpinti augalais, kitas – priemonėmis ar išlaidomis, dar kitas atvykęs imtis didesnio tvarkymo. Esmė tokioje šeimoje būtų ne vienodas nuvažiuotų kilometrų ar atliktų darbų kiekis, o susitarimas, kad priežiūra nėra tyliai užkrauta vienam.

Svarbus ir pats dėmesys. Artimajam, kuris kapines lanko reguliariai, gali būti nemalonu girdėti pastabas apie nenurinktus lapus iš žmogaus, kuris pats neprisideda. Net nedidelė, bet iš anksto pasiūlyta pagalba parodo, kad kiti mato atliekamą darbą, o ne laiko jį savaime suprantamu.

Per Vėlines kapus tvarkyti visiems giminaičiams ar tam, kuris gyvena arčiausiai?Nuotrauka: Pexels / SHOX ART

Kodėl gyvenant arčiau paprasčiau pasirūpinti?

Kitoje ginčo pusėje – atstumas ir kasdieniai įsipareigojimai. Gyvenant kitame mieste ar užsienyje, kelionė į kapines gali pareikalauti laisvadienio, derinimosi prie darbo, vaikų priežiūros ar transporto. Prašymas atvykti kiekvieną kartą, kai prireikia sutvarkyti aplinką, tokiomis aplinkybėmis gali atrodyti ne kaip teisingas pasidalijimas, o kaip sunkiai įvykdomas reikalavimas.

Netoli gyvenantis žmogus kartais gali užsukti pakeliui ir pats pamatyti, ko reikia. Jei jam tai patogu, toks pasiskirstymas gali būti paprasčiausias visai šeimai. Toliau esantys artimieji savo ruožtu gali prisidėti prie išlaidų, nupirkti reikalingų priemonių ar atvykę atlikti darbus, kuriems reikia daugiau laiko. Pagalba pinigais nėra tas pats, kas pačiam nurinkti lapus, tačiau ji gali sumažinti kitam tenkantį rūpestį.

Vis dėlto patogumas lengvai virsta prielaida, kad netoliese gyvenantis žmogus visada turės laiko. Jis taip pat gali dirbti, rūpintis vaikais ar kitais artimaisiais, turėti sveikatos sunkumų. Gyvenamoji vieta savaime nepasako, kiek žmogus gali pakelti. Kaip ir atstumas savaime neparodo, kad toliau gyvenančiam giminaičiui nerūpi.

Prie nesutarimo prisideda ir skirtingas supratimas, kaip kapai turėtų atrodyti. Vienam pakanka tvarkingos aplinkos ir žvakės, kitam norisi daugiau augalų ar dažnesnės priežiūros. Jeigu dėl to nesusitariama, daugiausia dirbančiam žmogui gali tekti vykdyti ir kitų lūkesčius, nors jis pats būtų pasirinkęs paprastesnę priežiūrą.

Kas padeda susitarti iš anksto?

Praktiškas pokalbis prasideda ne nuo klausimo, kas kaltas, o nuo darbų sąrašo. Galima aptarti, ką reikia padaryti prieš Vėlines, kas pasirūpins priemonėmis ir kas galės užsukti kitu metu. Jei darbų imasi vienas artimasis, verta tiesiai paklausti, ar jam toks susitarimas priimtinas ir kokia pagalba būtų naudinga. Ne kiekvienam žmogui reikia to paties: vienam palengvintų išlaidų pasidalijimas, kitam – kartu praleistas laikas tvarkant kapavietę.

Padeda ir aiškumas dėl sprendimų. Prieš perkant augalus ar planuojant didesnį tvarkymą galima pasitarti su tais, kurie prisidės darbu arba pinigais. Tuomet mažiau vietos lieka nuoskaudai, kad kažkas nusprendė už visus, arba kad vėliau pareikšti norai palikti įgyvendinti vienam žmogui. Susitarimą galima keisti, kai keičiasi sveikata, gyvenamoji vieta ar šeimos galimybės.

Bendras darbų dalijimas ypač reikalingas tada, kai vienas žmogus jaučiasi pavargęs ir nebegali visko atlikti. O jeigu netoliese gyvenančiam artimajam užsukti patogu ir jis pats tam pritaria, nebūtina reikalauti vienodų kelionių iš kitur. Abiem atvejais svarbu, kad susitarimas būtų išsakytas, o ne paremtas spėjimu, jog kažkas vis tiek pasirūpins.

Kaip kapų priežiūros darbus ir atsakomybę pasidalijate jūsų šeimoje?