Petarda sprogo prie pat mūsų durų: šuo puolė slėptis, o vaikai laiptinėje kvatojo

Pirmą kartą šiemet sprogimą išgirdau spalio pabaigoje. Buvo dar tik po šešių vakaro, ruošiau vakarienę, kai laiptinėje kažkas taip trenkė, kad sudrebėjo buto durys. Šuo pašoko nuo kilimėlio ir, slydinėdamas ant grindų, nubėgo į miegamąjį. Po kelių sekundžių išgirdau laiptais žemyn bildančius žingsnius ir juoką.

Atidariusi duris pamačiau dūmų debesėlį ir pajutau aitrų kvapą. Ant aikštelės prie pašto dėžučių gulėjo smulkios popieriaus skiautės. Vaikų jau nebuvo.

Mūsų namas Klaipėdoje senas, keturių aukštų. Dauguma kaimynų gyvena čia seniai, vieni kitus pažįstame, nors kasdien ir nebendraujame. Apačioje gyvena senjorė Aldona, kuri sunkiai vaikšto ir dažnai išeina tik iki parduotuvės. Antrame aukšte – jauna šeima su mažamečiu. Mes su vyru gyvename trečiame ir auginame mišrūną Torį, kurį prieš penkerius metus pasiėmėme iš prieglaudos.

Nuo griaustinio jis visada slėpdavosi, tačiau petardos jį veikia dar stipriau. Vos išgirdęs sprogimą, pradeda drebėti, glaudžiasi prie žmogaus kojų arba lenda po lova. Tą vakarą ilgai nenorėjo išeiti net pasivaikščioti.

„Jie juk tik vaikai“

Kitą rytą prie namo sutikau Aldoną. Ji pasakė išsigandusi taip, kad iš rankų iškrito puodelis. Dar pagalvojo, jog kažkas atsitiko elektros skydinėje.

– Aš jau bijau vakarais į laiptinę išeiti, – prisipažino ji. – Nežinau, kada vėl kas sprogs.

Tą dieną parašiau į namo gyventojų pokalbių grupę. Paklausiau, gal kas nors matė paauglius ir žino, iš kur jie patenka į mūsų laiptinę. Keli kaimynai atrašė girdėję tą patį. Vienas sakė matęs tris berniukus su tamsiomis striukėmis, bet veidų neįsidėmėjęs.

Atsirado ir komentaras: „Jie juk tik vaikai, nereikia taip sureikšminti.“

Turiu dukrą, todėl puikiai žinau, kad paaugliai triukšmauja ir ne visada pagalvoja apie pasekmes. Bet man sunku vadinti nekaltu pokštu petardą už uždarų durų, kai kitoje jų pusėje gali stovėti žmogus. Be to, laiptinėje garsas daug stipresnis nei atvirame kieme.

Po kelių dienų sprogimas pasikartojo. Šį kartą buvo apie devintą vakaro. Iš pradžių girdėjome balsus, tada trumpą šnypštimą ir trenksmą. Vyras išbėgo į laiptinę, bet spėjo pamatyti tik užsidarančias lauko duris. Į lauką išėjęs rado tuščią kiemą.

Tąnakt Toris ilgai vaikščiojo iš kambario į kambarį. Kai pagaliau atsigulė, kiekvieną kartą prie namo užtrenkus automobilio dureles vėl pašokdavo.

Kol atvyksta pareigūnai, laiptinė jau tuščia

Trečią kartą nelaukiau, kol kas nors iš kaimynų išeis pažiūrėti. Išgirdusi sprogimą paskambinau policijai. Pasakiau adresą, paaiškinau, kad petardos mėtomos laiptinėje, ir apibūdinau tai, ką girdėjau.

Pareigūnams atvykus paauglių jau nebuvo. Pasikalbėjome, parodžiau ant grindų likusias skiautes, papasakojau apie ankstesnius vakarus. Tačiau aš pati vaikų nemačiau, tik girdėjau, kaip jie bėgo laiptais. Kaimynas, kuris buvo juos pastebėjęs anksčiau, irgi negalėjo tiksliai pasakyti, kas jie.

Supratau, kodėl tokį elgesį sunku sustabdyti vien iškvietimu. Paaugliai neužsibūna: uždega, numeta ir pabėga. Kol išeini į laiptinę, jie jau gali būti kitame kieme. Be aiškaus aprašymo ar liudininkų pareigūnams sunku nustatyti, kas tai padarė.

Vis dėlto paskambinusi nesigailėjau. Pranešėme apie tai, kas vyksta, o namo gyventojams tapo aišku, kad tai kartojasi ne vienam žmogui pasivaidenus.

Po to su kaimynais sutarėme pasižymėti, kada girdime sprogimus, ir informuoti vieni kitus. Taip pat kreipėmės į namo administratorių dėl lauko durų spynos: jos kartais neužsitrenkdavo, todėl į laiptinę galėjo užeiti bet kas. Po kelių dienų spyną sureguliavo.

Lauke bijo, namuose – taip pat

Blogiausia, kad Toriui tapo sunku paaiškinti, jog namuose saugu. Vieną vakarą prie kaimyninio namo sprogo petarda, ir jis, ką tik parėjęs iš lauko, nėrė po virtuvės stalu. Bandžiau jį kviesti, tačiau jis tik stipriau prisiglaudė prie sienos.

Pasitariau su veterinarijos gydytoja. Ji patarė nebandyti šuns jėga traukti iš slėptuvės, paruošti jam ramesnę vietą ir, jei baimė stiprėtų, vėl kreiptis dėl pagalbos. Miegamajame padėjau jo guolį, užtraukiau užuolaidas. Vaikščioti stengiamės anksčiau, kol kieme dar ramu, nors nuo netikėto pokštelėjimo tai ne visada apsaugo.

Aldona vakarais dabar pirmiausia pažiūri pro langą. Kartą pakvietė mane kartu nueiti iki konteinerio išmesti šiukšlių. Atstumas nedidelis, bet ji prisipažino viena nebenorinti eiti: išsigandusi gali pargriūti.

Man iki tol petardų žala labiausiai siejosi su šunimi. Tik pasikalbėjusi su kaimyne supratau, kiek įtampos tas pats sprogimas gali sukelti žmogui, kuris ir taip atsargiai lipa laiptais.

Praėjusį savaitgalį vėl girdėjome pokšėjimą, šįkart lauke, už kelių namų. Dukra paklausė, ar taip bus iki Naujųjų metų. Neturėjau ką atsakyti. Sprogimai gali pasigirsti bet kada, o laukti tamsos darosi nejauku.

Kai kitą rytą išėjau su Toriu, prie laiptinės durų stovėjo Aldona. Ji paklausė, ar šiąnakt buvo ramu. Atsakiau, kad pas mus – taip. Ji nusišypsojo ir pasakė pagaliau išmiegojusi iki ryto. Tada kartu nuėjome per kiemą: ji – į parduotuvę, aš – su šunimi trumpam pasivaikščioti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt