Picos laukėme 50 minučių ir užsakymą atšaukėme. Sąskaitoje ji vis tiek buvo: „Virtuvė jau buvo pradėjusi“

– Atsiprašau, šitos picos mes negavome, – pasakiau padavėjai, pirštu rodydama į 14,50 euro eilutę sąskaitoje. Jos laukėme penkiasdešimt minučių, tada paprašėme užsakymą atšaukti. Padavėja nuėjo į virtuvę, grįžo ir pasakė: „Virtuvė jau buvo pradėjusi, todėl sumokėti reikės.“

Vyras paėmė sąskaitą man iš rankų, lyg būčiau ką nors ne taip perskaičiusi. Joje buvo du gėrimai, dukros makaronai ir mūsų negauta pica. Ant stalo tebestovėjo du švarūs maži indai, kuriuos padavėja atnešė mums pasidalyti picą. Pastūmiau juos į stalo vidurį ir paklausiau: – O kur tada tas maistas, už kurį prašote pinigų?

Padavėja žvilgtelėjo į virtuvės pusę. – Galiu paprašyti, kad supakuotų išsinešti. – Bet mes prieš dešimt minučių pasakėme, kad nebelauksime. Jūs atsakėte „gerai“.

Dukra pavalgė, mes likome laukti

Į tą piceriją užėjome šeštadienį po pietų. Dukrai buvome pažadėję po pietų nueiti į kiną, todėl rinkomės vietą netoliese. Iki seanso turėjome beveik pusantros valandos. Atrodė, kad trims žmonėms pavalgyti tikrai pakaks.

Prieš užsakydama dar paklausiau, ar ilgai reikės laukti. Padavėja pasakė, kad virtuvė užimta, bet maistas turėtų būti maždaug po dvidešimt penkių minučių. Dukrai užsakėme makaronų, sau su vyru – didelę picą. Jis nusivilko striukę, aš padėjau telefoną į rankinę. Neskubėjome.

Makaronai atkeliavo gana greitai. Dukra iš pradžių laukė mūsų, bet paraginome valgyti, kol neatšalo. Ji suvalgė pusę porcijos, paskui visą, o mūsų picos vis dar nebuvo. Vyras pajuokavo, kad bent turėsime kas papasakoja, ar čia skaniai gamina. Dar nusijuokiau.

Praėjus maždaug pusvalandžiui pasiteiravau padavėjos. Ji pažadėjo patikrinti. Prasilenkdama po kelių minučių pasakė: „Tuoj bus.“ Tuo metu prie gretimo staliuko atnešė dvi picas. Žinoma, nežinojau, kada tie žmonės užsisakė, bet nuo tos akimirkos pradėjau žiūrėti į kiekvieną iš virtuvės nešamą lėkštę.

Po keturiasdešimties minučių vyras jau sėdėjo su striuke. Dukra klausė, ar tikrai spėsime į filmą. Aš vis dar sakiau, kad spėsime, nors pati supratau: net jeigu picą atneštų dabar, valgytume skubėdami ir žvilgčiodami į laikrodį.

„Gerai, perduosiu“ supratome kaip sutikimą

Kai nuo užsakymo buvo praėję apie penkiasdešimt minučių, pakviečiau padavėją. Pasakiau, kad turime išeiti, picos nebelauksime ir norime atšaukti užsakymą. Paprašiau atnešti sąskaitą už gėrimus bei makaronus. Ji linktelėjo: – Gerai, perduosiu virtuvei.

Niekas tuo metu nepasakė, kad atšaukti nebegalima ar kad vis tiek reikės mokėti. Todėl atsistojau, padėjau dukrai apsirengti ir surinkau jos ant stalo išdėliotus kino bilietus. Vyras nuėjo prie kasos, bet padavėja paprašė luktelėti prie staliuko – sąskaitą tuoj atnešianti.

Būtent joje ir radome picą. Kai išgirdau paaiškinimą apie pradėjusią dirbti virtuvę, pajutau, kaip kaista veidas. Ne dėl pačių 14,50 euro. Buvau alkana, pavėlavimas jau buvo visai realus, o dabar dar turėjau įrodinėti, kad nevalgėme to, ko ant mūsų stalo net nebuvo.

Vyras tyliai pasakė: – Gal sumokam ir einam? Dukra stovėjo šalia su užsegta striuke, prispaudusi rankas prie pilvo. Jai darėsi nejauku. Man irgi. Akimirką jau buvau pasiruošusi išsitraukti kortelę, kad tik visa tai baigtųsi.

Bet padavėja pridūrė: – Kitą kartą reikėtų anksčiau pasakyti, kad skubate. Tada paprašiau pakviesti pamainos vadovą.

Pica atsirado tik prasidėjus ginčui

Vadovas priėjo laikydamas mažą užsakymo lapelį. Išklausė padavėją, tada pasakė, kad maistas gaminamas pagal užsakymą ir jo negalima tiesiog atsisakyti. Paaiškinau, kiek laukėme, ką mums sakė užsakant ir kaip vyko pokalbis apie atšaukimą.

– Suprantu, kad vėluojame, bet pica jau kepa, – atsakė jis. – Ji jau kepė, kai atšaukėme, ar pradėjo kepti po to? – paklausiau. Vadovas pažiūrėjo į lapelį. Tikslaus atsakymo negavau.

Tuo metu iš virtuvės išėjo kita darbuotoja su picos dėže. Padėjo ją ant stalo ir pasakė, kad galime pasiimti. Dėžė buvo karšta. Dukra į ją pažiūrėjo taip viltingai, kad man suspaudė gerklę – ji tikėjosi, jog pagaliau išeisime.

– Mes einame į kiną. Ką siūlote su ja daryti? – paklausė vyras. Darbuotoja susiraukė, lyg šitą aplinkybę būtume specialiai sugalvoję.

Pasakiau vadovui, kad už dukros maistą ir gėrimus sumokėsime dabar. Picos neimsime. Jei jis mano, kad privalome sumokėti ir už ją, paprašiau paaiškinti tai raštu, nurodant užsakymo bei atšaukimo aplinkybes. Kalbėjau jau lėčiau, nes labai nenorėjau, kad pradėtų drebėti balsas.

Išėjome su pataisyta sąskaita

Vadovas paėmė dėžę ir paprašė dar minutės. Grįžęs atnešė kitą sąskaitą – picos joje nebebuvo. Pasakė: – Šį kartą išimsime. Atsiprašome už laukimą.

Norėjau atsakyti, kad nereikia to „šį kartą“, bet vyras jau laikė kortelę prie skaitytuvo. Sumokėjome ir išėjome. Lauke dukra paklausė, ar mes susipykome su padavėja. Pasakiau, kad nesusitarėme dėl sąskaitos, bet dabar jau viskas sutvarkyta. Ji paėmė mane už rankos.

Į kino salę įėjome prasidėjus reklamai. Vyras dar spėjo nupirkti mums spragėsių, nes abu tebebuvome nevalgę. Atsisėdau, nusivilkau paltą ir tik tada pastebėjau, kad rankoje vis dar laikau sulankstytą sąskaitą. Patikrinau ją paskutinį kartą ir įsidėjau į rankinę.