Savaitgalis Palangoje dviem kainavo 410 eurų. Daugiausia išleidome ne nakvynei, o maistui ir kavai

Šeštadienio vakarą, grįžusi namo iš Palangos, iš kišenės ištraukiau suglamžytus čekius ir sudėjau juos ant virtuvės stalo, šalia neplautų puodelių. Man 34-eri, gyvenu Kaune su vyru Mantu, abu dirbame įprastus biuro darbus ir vis pasakome, kad reikėtų dažniau bent trumpam išvažiuoti. Į Palangą važiavome dviem naktims, be didelių planų. Nesinorėjo lakstyti po visus „privalomus“ taškus. Galvojau, kad išlaidos bus gana aiškios: nakvynė, kuras, keli valgiai ir kas nors saldaus prie jūros.

Kai suskaičiavau, paaiškėjo, kad savaitgalis dviem kainavo 410 eurų. Nustebino net ne pati suma, o tai, kur ji susidarė. Nakvynę radome paprastą, tvarkingą, toliau nuo Basanavičiaus gatvės, tad ji nebuvo didžiausia išlaidų dalis. Daug pinigų išėjo maistui, kavai ir smulkiems pirkiniams, kurie tuo metu neatrodė svarbūs. Mes nepuotavome, tiesiog nė karto sąmoningai nesustojome. Turbūt nemažai žmonių taip grįžta iš trumpos kelionės ir tik namuose pamato, kiek prisikaupė.

Išvažiavome anksti, bet pirmas sustojimas jau kainavo

Penktadienį iš Kauno pajudėjome po darbo, todėl į mašiną susėdome pavargę ir šiek tiek susierzinę. Mantas dar buvo grįžęs pasiimti įkroviklio, aš nervinausi, kad vėluosime, o telefone vis lįsdavo pranešimai iš darbo pokalbio. Pakeliui sustojome degalinėje ne todėl, kad labai norėjome valgyti. Tiesiog reikėjo išlipti, prasijudinti, pasiimti kavos. Prie jos atsirado bandelės, vanduo ir kažkoks užkandis automobiliui.

Tada dar juokėmės, kad čia juk smulkmena. „Juk atostogaujam, nereikia skaičiuoti kiekvieno puodelio“, – pasakė Mantas, kai pasiėmiau didesnę kavą. Aš sutikau, nes nesinorėjo išvykos pradėti nuo priekaištų dėl kelių eurų. Dabar matau, kad taip ir prasidėjo: vis ką nors nusipirkdavome „prie progos“.

Palangoje buvo drėgna, prie šaligatvių nešiojo smėlį, o mūsų batai po pirmo pasivaikščiojimo iki jūros jau buvo aplipę. Į kambarį užėjome tik pasidėti kuprinių ir persirengti šiltesnius džemperius. Virtuvėlėje buvo virdulys ir pora puodelių, tad vakarienės gaminti net neplanavome. Nuėjome ten, kur pro langus matėsi daug žmonių ir atrodė visai jauku.

Vakarienė atrodė paprasta, kol prie jos prisidėjo viskas aplink

Restorane neužsisakėme nieko ypatingo. Abu rinkomės paprastus patiekalus, dar pasidalijome užkandžiu, nes nuo kelio buvome išalkę labiau, nei galvojome. Prie maisto pasiėmėme gėrimų, paskui padavėjas pasiūlė desertų. Lauke pradėjo lynoti, todėl ir neskubėjome išeiti. Sąskaita gavosi tokia, prie kurios namuose tikriausiai būtume bent trumpam sustoję, bet kurorte kažkaip atrodė normaliai.

Po vakarienės dar užsukome į parduotuvę „rytojui“. Pasiėmėme sūrio, vaisių, jogurtų, traškučių ir mineralinio, nors pusryčiai buvo įskaičiuoti į nakvynę. Mantas įdėjo alaus, aš paėmiau šokoladą – atrodė, vakare prie filmo tikrai pravers. Grįžę supratome, kad esame per sotūs. Dalį produktų palikome mažame šaldytuve ir apie juos tiesiog pamiršome.

Ryte jų neišmetėme, aišku, bet pusryčiauti vis tiek nuėjome į bendrą valgomąjį – jau buvo sumokėta. Suvalgėme daugiau nei įprastai namie, o po valandos prie jūros vėl užsinorėjome kavos. Didžiausios išlaidos dažnai neatsiranda nuo vieno brangaus pasirinkimo. Jos susideda tada, kai už tą patį patogumą mokame kelis kartus ir nelabai apie tai galvojame.

Pora prie jūros kavinėje geria kavą, šalia garuoja desertai ir drėksta pajūrio takasNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Prie jūros nuolat rasdavome progą dar vienam puodeliui

Šeštadienį oras buvo toks, kai striukę tai nusivelki, tai vėl užsisegi iki kaklo. Vaikščiojome ilgai, rankos šalo, telefono baterija seko greičiau nei įprastai, todėl kavinė pakeliui atrodė ne prabanga, o visai normalus sustojimas. Pirmą kartą prisėdome su kava, nes reikėjo sušilti. Antrą – nes pradėjo dulksnoti. Trečią kartą jau norėjosi į tualetą ir pailsinti kojas.

Kiekvienoje vietoje prie gėrimų prisidėdavo bent kas nors: cinamoninė bandelė, pyrago gabalėlis, sriuba, nes „vis tiek pietų metas“. Man pasidarė nejauku, kai Mantas paskutinį kartą pažiūrėjo į meniu ir pasakė: „Gal šįkart tik kava, nes jau patys nebežinom, ko norim.“ Supykau ne tiek dėl kavos, kiek dėl tono. Pati jau jaučiausi išleidusi per daug. Vis dėlto po kelių minučių abu užsisakėme ir desertą, nes kažkaip atrodė kvaila sėdėti vien su kava.

Vakare planavome neiti vakarieniauti, o suvalgyti tai, ką turėjome kambaryje. Bet grįžę po ilgo vaikščiojimo radome šaltą jogurtą, kelias vynuoges ir traškučius, kurių visai nesinorėjo. Mantas pasakė, kad galima užsisakyti maisto į kambarį, o aš sutikau greičiau, nei spėjau pagalvoti. Pristatymas buvo patogus, bet maistas toks vidutinis. Vėliau dėl jo buvo labiausiai apmaudu.

Čekiai ant stalo privertė kalbėti ne apie Palangą

Namuose sekmadienio vakarą viską sudėjome į krūveles: kelionė, nakvynė, restoranai, parduotuvė, kavinės. Nakvynei buvome išleidę mažiau nei maistui ir gėrimams, nors prieš išvykstant labiausiai dvejojome būtent dėl jos. Mantas iš pradžių numojo ranka, sakydamas, kad nereikia gadinti gero savaitgalio tais skaičiavimais. Bet man tie čekiai nebeleido apsimesti, kad suma atsirado iš niekur.

Rimtai nesusipykome, nors abu pasakėme po kelias nelabai teisingas pastabas. Aš priminiau jo įdėtą alų ir vakarinį užsakymą, jis man – desertus ir kavines, kurias dažniau pasiūliau aš. Galiausiai pripažinome, kad abu norėjome patogumo ir abu vengėme pasakyti: „Gal šįkart nereikia.“ Taupymas išvykoje mums nereiškia sėdėti su sumuštiniu mašinoje. Greičiau reiškia bent kartą per dieną susitarti, kam iš tikrųjų norime išleisti ir kur jau galima nepersistengti.

Kitą kartą vis tiek važiuosime prie jūros, tik prieš išvažiuodami įsidėsime termosą kavos ir daugiau normalaus maisto kelionei. Nakvynės vietą rinksime ne tik pagal vietą, bet ir pagal tai, ar joje galima be vargo pasidaryti vakarienę. Ar mums pavyks visko laikytis, dar neaišku. O kaip pasielgtumėte jūs: ar trumpose išvykose skaičiuojate smulkius pirkinius, ar leidžiate sau apie juos galvoti tik grįžę namo?