Sode pasistatėme 20 kvadratinių metrų namelį ir jo niekur neįregistravome. Kai sklypą norėjome parduoti, pirkėjas paklausė, kodėl namelio nėra Registrų centre

Pirkėjas sodo namelyje klausia šeimininkų apie pastato dokumentus
Pirkėjas sodo namelyje klausia šeimininkų apie pastato dokumentus Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Tą šeštadienį telefoną laikiau kišenėje, o prie sodo namelio stovėjęs pirkėjas žiūrėjo į ekrane atsidarytą išrašą. Man 46-eri, su vyru ilgai gyvenome bute Kaune, o sodą pirkome tam, kad savaitgaliais ištrūktume iš miesto. Prieš kelerius metus ten pasistatėme mažą, maždaug 20 kvadratinių metrų namelį – persirengti, išsivirti kavos, kartais pernakvoti po darbų. Tada atrodė, kad čia tiesiog paprastas sodo reikalas, o ne kažkas, dėl ko reikėtų sukti galvą.

Iš pradžių sklypo parduoti nė neplanavome, bet pasikeitė darbai, mama pradėjo dažniau prašyti pagalbos, o važinėjimas į sodą tapo ne poilsiu, o dar vienu punktu darbų sąraše. Pavasarį reikėdavo genėti, dažyti, vežti žemes, taisyti po žiemos pakrypusį vartelį. Tikėjomės parduoti tvarkingą sklypą su mažu nameliu ir bent šiek tiek susigrąžinti tai, ką į jį sudėjome. Bet pirkėjo klausimas apie Registrų centro duomenis parodė, kad tai, kas mums buvo privalumas, kitam gali kelti klausimų.

Mažas namelis mums atrodė tik patogumas

Namelio nepastatėme iš karto. Pirmais metais turėjome seną metalinį sandėliuką kastuvams, trimeriui ir dviem sulankstomoms kėdėms. Keletą kartų per lietų sėdėjome automobilyje, valgėme iš parduotuvės parsivežtus sumuštinius, ir tada nutarėme, kad reikia bent normalaus stogo. Pažįstamas meistras pasiūlė paprastą medinį variantą: vienas kambarys, maža virtuvės vieta, terasa.

Su vyru daug ką darėme patys: vežėme lentas, tepėme medieną, ieškojome pigesnių langų. Po darbų grįždavome su purvinais batais, o man po nagais dar kelias dienas likdavo dažų, nors pirštines mūvėjau. Tada net atrodė, kad viską sugalvojome praktiškai – namelis mažas, niekam netrukdo. Apie dokumentus pakalbėjome trumpai, labai paviršutiniškai.

– Vėliau susitvarkysim, jeigu išvis reikės, – tada pasakė vyras.

Tas „vėliau“ kažkaip užsitęsė. Atsirado stalas, elektrinis virdulys, lentyna puodeliams, o ant buto šaldytuvo vis dažniau kabėdavo sąskaitos už sodo prekes. Rūpinomės tuo, ką matėme: kad nelašėtų stogas, kad veiktų elektra, kad būtų kur atsisėsti. Namelis tapo savaime suprantama mūsų sodo dalimi, todėl klausimo, ar viskas iki galo sutvarkyta, nebekėlėme.

Skelbimą įkėlėme manydami, kad viskas aišku

Kai nusprendėme parduoti, namelį iškuopiau taip, lyg laukčiau svečių. Išmečiau senas pirštines, nuvaliau palangę, iš spintelės išnešiau apdaužytus puodelius. Vyras pataisė terasos laiptelį, nupjovė žolę aplink serbentus. Skelbime parašėme, kad sklype yra mažas poilsio namelis, elektra ir sezoninis vanduo.

Skambino įvairūs žmonės. Vieni klausė, ar žiemą galima privažiuoti, kiti domėjosi kaimynais, dar kiti bandė derėtis nė neatvažiavę. Pirmieji apžiūrėję į namelį reagavo paprastai: vieniems jis pasirodė per mažas, kitiems patiko terasa. Apie jo statusą niekas neklausė, todėl ir mes pernelyg nesigilinome.

Vienas kaimynas, sutiktas prie bendro kelio, mestelėjo, kad dabar pirkėjai viską tikrina. Numojau ranka, nes maniau, kad jis kalba apie sklypo ribas ar vandens skaitiklį. Sklypo dokumentus turėjome, mokesčius mokėjome, su kaimynais nesipykome. Atrodė, kad svarbiausia yra tvarkingas pats sklypas, o ne mažas pastatas, kuriame telpa du žmonės ir sulankstoma sofa.

Pirkėjo klausimas sustabdė derybas

Tas pirkėjas su žmona atvažiavo ankstų šeštadienį. Jie neskubėjo, apėjo sklypą, paklausė apie obelis, kelią po lietaus, pasižiūrėjo, ar neužmirksta kampas prie šiltnamio. Pasirodė normalūs, konkretūs žmonės, ne šiaip užsukę pasivaikščioti. Kai įėjome į namelį, moteris pasakė, kad jai patinka, jog pirmą vasarą nereikėtų gyventi tarp įrankių.

Tada vyras išsitraukė telefoną ir ramiai paklausė, kodėl pastato nemato Registrų centro duomenyse. Iš pradžių net nesupratau, ką atsakyti. Pasakiau, kad namelis mažas, statytas sau, o sklypas tikrai mūsų. Jis nepyko, nespaudė, tik pasakė, kad prieš pirkdamas nori suprasti, ką tiksliai perka ir ar vėliau jam nereikės aiškintis dėl mūsų paliktų reikalų.

– Mums namelis patinka, bet nenorim pirkti neaiškumo, – pasakė jis.

Po šių žodžių iškart pasijutau gynybiškai, nors žmogus kalbėjo normaliai. Net leptelėjau, kad soduose daug kas turi mažų statinių ir niekas dėl jų galvos nesuka. Grįžusi į automobilį supratau, kad atsakymas buvo nevykęs. Pirkėjui visai nerūpėjo, ką daro „daug kas“. Jam rūpėjo jo pinigai ir ramybė.

Ieškojome ne kaltų, o aiškumo

Tą patį vakarą su vyru susipykome dėl smulkmenų. Jis sakė, kad aš per anksti įdėjau skelbimą, o aš priminiau, kad idėja statyti namelį „paprastai ir greitai“ buvo bendra. Virtuvėje burzgė indaplovė, ant stalo gulėjo pirkėjo paliktas vizitinis lapelis, ir abu jautėmės prisidarę bėdos iš atidėliojimo. Labiausiai erzino tai, kad seniai galėjome pasidomėti, tik vis rasdavome svarbesnių reikalų.

Pradėjome klausinėti: pasikalbėjome su žmonėmis, kurie nusimano tokiuose tvarkymo reikaluose, peržiūrėjome turimus popierius, susirašėme, ko trūksta ir ką reikia pasitikslinti. Paaiškėjo, kad vien dėl to, jog statinys mažas, negalima automatiškai manyti, kad parduodant nereikės nieko aiškintis. Mums niekas nežadėjo greito sprendimo – sakė, kad daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos. Bet bent jau nustojome spėlioti prie virtuvės stalo.

Pirkėjui parašėme atvirai, kad klausimą aiškinamės ir kol kas jo neskubiname apsispręsti. Jis mandagiai atrašė, kad palauks, bet kartu žiūrės ir kitus variantus. To ir tikėjausi, todėl neįsižeidžiau. Atvirumas buvo ne silpnumas, o vienintelis normalus kelias, nes nutylėję būtume tik palikę problemą iki pat sandorio.

Vėliau pataisėme skelbimą, kad jis neatrodytų gražiau, nei yra iš tikrųjų. Neberašėme taip, tarsi namelis būtų savaime sutvarkytas priedas prie sklypo. Buvo nemalonu: skambučių sumažėjo, keli žmonės net nebeatvažiavo. Tačiau tie, kurie liko susidomėję, klausė konkrečiau, ir pokalbiai bent jau buvo aiškesni.

Ką išmokau iš to nepatogaus pardavimo

Sklypo iš karto nepardavėme. Tas pirmasis pirkėjas galiausiai pasirinko kitą vietą, kur, kaip sakė, dokumentai buvo aiškesni. Iš pradžių buvo apmaudu, nes jis tikrai atrodė geras pirkėjas. Dabar galvoju, kad jis tiesiog garsiai pasakė tai, ko mes patys ilgai nenorėjome pripažinti.

Tvarkymo reikalai nesibaigė per savaitę, ir iki šiol kartais tenka paieškoti kokio popieriaus ar paskambinti pasitikslinti. Negaliu sakyti, kad tai netrukdo – trukdo. Bet dabar bent suprantu, kad tokių dalykų geriau nepalikti paskutinei minutei. Kai parduodi savo vietą, perduodi ne tik raktą nuo vartelių, bet ir visus neišspręstus klausimus, jeigu jų anksčiau nepasiaiškinai.

  • Prieš keliant skelbimą verta peržiūrėti ne tik sklypo, bet ir visų jame esančių statinių informaciją.
  • Jeigu dėl ko nors nesate tikri, geriau tai pasakyti pirkėjui tiesiai, o ne tikėtis, kad jis nepastebės.
  • Nereikia vadovautis vien kaimynų patirtimi, nes jų situacija gali būti visai kitokia.
  • Atidėliojamas „vėliau“ dažniausiai kainuoja nervus būtent tada, kai norisi greitai užbaigti reikalą.

Dabar namelis vis dar stovi, terasoje liko dvi kėdės, tik jau nebeapsimetame, kad tai vien lentos ir stogas be jokių klausimų. Gal sklypą parduosime kitą sezoną, gal dar kartą persigalvosime, nes vyrui vis sunku atsisveikinti su jo pasodinta kriauše. O kaip pasielgtumėte jūs: pirmiausia tvarkytumėte visus neaiškumus ar bandytumėte parduoti atvirai pasakę, kaip yra?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius