Vestuvių fotografui sumokėjome 900 eurų. Iš 600 nuotraukų gerų radome gal dešimt, o pinigų grąžinti jis neketina

Pirmą vakarą, kai gavome nuorodą į vestuvių nuotraukas, su vyru sėdėjome virtuvėje prie jau atšalusios arbatos ir tylėdami spaudinėjome kompiuterio klaviatūrą. Man 34-eri, dirbu darželio auklėtoja, vyras Mantas – elektrikas. Vestuves planavome beveik metus, tarp darbų, vaikų sirgimų šeimoje ir visų kitų įprastų reikalų. Fotografui sumokėjome 900 eurų, nes norėjome bent dėl vieno dalyko po šventės nesukti galvos. Tikėjomės paprastų, šiltų kadrų: artimųjų, ceremonijos, kelių mūsų abiejų nuotraukų ir vakaro, kurį patys prisimename jau tik dalimis.

Iš pradžių galvojau, kad gal esu per daug priekabi, nes savo nuotraukose retai sau patinku. Bet kuo ilgiau žiūrėjome, tuo sunkiau buvo apsimesti, kad čia tik mano nuotaika po vestuvių. Iš maždaug šešių šimtų nuotraukų gražių radome gal dešimt. Ir tos dažniausiai buvo atsitiktinės, kur svečiai kalbasi kieme. Daugelyje kadrų žmonės su nukirstomis galvomis, užmerktomis akimis, išplaukusiais veidais. Ant stalo – plastikiniai maišeliai, tušti buteliai, kažkieno purvini batai. O svarbiausių momentų beveik neturėjome.

Pirmieji kadrai atrodė lyg ne mūsų šventė

Fotografą radome socialiniuose tinkluose, per pažįstamų pažįstamus. Jo paskyroje buvo tvarkingos porų fotosesijos: šviesūs laukai, žmonės gražiai pastatyti prie lango, švarūs portretai. Susirašinėdami pasakėme, kad nenorime dirbtinių pozų ir ilgai dingti nuo svečių, mums svarbiau tikros emocijos. Jis atsakė, kad būtent taip ir dirba, todėl toliau jau nebeieškojome.

Vestuvėse jis pasirodė laiku, su kuprine ir dviem fotoaparatais, tai iš pradžių nusiraminau. Tiesa, per ceremoniją kelis kartus mačiau jį žiūrintį į telefoną, bet pagalvojau, kad gal kažką derina su vakaro vedėju. Vėliau jis gana ilgai stovėjo prie užkandžių stalo, o mano sesė net paklausė, ar jis tikrai fotografas, nes atrodė labiau kaip svečias. Aš numojau ranka. Nenorėjau per savo vestuves vaikščioti iš paskos ir aiškinti, ką daryti.

Kai gavome nuotraukas, pirmiausia ieškojau ceremonijos. Buvo keli kadrai, kuriuose abu stovime priekyje, bet viename mano veidą uždengė puokštė, kitame Mantas žiūri žemyn, o trečiame per pusę kadro eina kažkieno pečiai. Mano tėčio kalbos išvis beveik nebuvo, nors prisimenu, kad fotografas tada stovėjo salės gale. Ne kiekviena nuotrauka privalo būti tobula, bet svarbūs momentai neturėtų dingti visai.

Bandėme atrinkti tai, ką dar galima išsaugoti

Kitą dieną pasikvietėme mano sesę, nes ji moka ramiau pasakyti savo nuomonę ir pati daug fotografuoja telefonu. Išsitraukėme nešiojamą kompiuterį, ant šaldytuvo dar kabėjo neapmokėta elektros sąskaita, virtuvėje mėtėsi nuo savaitgalio neišrūšiuoti buteliai. Bandėme atrinkti kadrus albumui, bet po valandos turėjome gal septynias nuotraukas, kurias iš tiesų norėjosi pasilikti. Sesė ilgai tylėjo, o paskui pasakė: – Jūs čia ne išrankūs. Čia daug kas padaryta labai atmestinai.

Mus erzino ne tik ryškumas ar nepalankūs kampai. Buvo nemažai beveik vienodų nuotraukų, kur svečiai kramto, žiūri į lėkštę arba nusisukę eina pro šalį. Mūsų poros fotosesija, kuriai prie sodybos skyrėme gal dvidešimt minučių, nufotografuota taip, kad pusėje kadrų už nugaros matosi automobiliai ir šiukšlių konteineris. Aišku, galėjome patys tai pastebėti, paprašyti pereiti kitur. Bet mokėjome žmogui, kuris, tikėjomės, matys daugiau nei mes. Pikta buvo ne vien dėl pinigų. Atrodė, kad tą dieną jis tiesiog dirbo puse jėgos.

Mantas iš pradžių sakė palikti viską ramybėje, nes nenorėjo konfliktų. Jis iš tų žmonių, kurie po ilgos darbo dienos nori nusimauti purvinus batus, pavalgyti ir niekam nebeskambinti. Bet paskui pats atsidarė galeriją ir ilgai ieškojo nuotraukos su savo močiute, kuri į vestuves atvažiavo sunkiai, nors jai jau per aštuoniasdešimt. Radome vieną neryškų kadrą iš tolo. Tada jis tik pasakė: – Ne, taip palikti negalim.

Žinutė fotografui greitai tapo nemaloniu ginču

Parašėme jam ne tą patį vakarą, o po kelių dienų, kai jau buvome susidėję pastabas. Nenorėjome pilti emocijų, todėl išrinkome konkrečius pavyzdžius: trūksta ceremonijos eigos, daug neryškių nuotraukų, nėra normalių šeimos kadrų, dalis pateiktų failų atrodo lyg neatrinkti. Paklausėme, ar jis turi daugiau medžiagos, galėtų papildomai paredaguoti ar pasiūlyti kitą sprendimą. Mums atrodė, kad nuo to ir reikia pradėti pokalbį.

Atsakymas buvo trumpas ir šaltas. Jis parašė, kad nuotraukos yra jo stilius, o mes prieš vestuves matėme jo darbus. Dar priminė, kad tą dieną buvo prastas apšvietimas ir daug judančių žmonių. Iš dalies su tuo galima sutikti, nes sodybos salėje vakare tikrai buvo prietema. Bet jis juk fotografuoja ne pirmą kartą. Mus labiausiai žeidė ne kritika, o jo nenoras net pripažinti, kad rezultatas neatitiko pažado.

Tada Mantas paskambino, nes žinutėmis jau pradėjome vienas kitą suprasti vis blogiau. Pokalbis nebuvo malonus. Fotografas kartojo, kad pinigų negrąžins, o mes kartojome, kad neprašome stebuklo, tik normalaus sprendimo. Jis pasiūlė dar kartą peržiūrėti galeriją ir pažymėti, kas mums netinka, nors tą jau buvome padarę. Po skambučio vyras padėjo telefoną ant stalo ir pasakė, kad jaučiasi kvailai, nes taip ilgai rinkomės paslaugą pagal gražius įrašus internete.

Tarp pykčio atsirado ir mūsų pačių klaidos

Po kelių dienų vėl peržiūrėjau mūsų susirašinėjimą prieš vestuves. Ten buvo aptarta data, valandos, vieta ir bendra nuotaika, bet konkrečių dalykų – labai mažai. Nebuvome parašę sąrašo, kad mums būtina nufotografuoti senelius, tėvus, ceremonijos akimirkas ir trumpą šeimos grupę. Nebuvome paklausę, kiek galutinių nuotraukų paprastai atiduoda, kaip atrenka kadrus ir ar prieš šventę susiderina svarbiausius momentus. Tai nereiškia, kad blogas darbas staiga tapo geras, bet supratome, kad vien gražios nuotraukos paskyroje dar nėra aiškus susitarimas.

Fotografas galiausiai sutiko dar kartą atrinkti ir paredaguoti dalį kadrų, nors apie pinigų grąžinimą net nekalbėjo. Nusiuntėme jam sąrašą, bet po jo atsakymo jau nebeturėjome didelių vilčių. Kelias nuotraukas jis pataisė: pašviesino veidus, apkirpo bereikalingus kampus, atsiuntė kelis kitus kadrus su mano močiute. Vis dėlto ceremonijos ir tėčio kalbos jau niekas nebesugrąžins. Jei kažkas nebuvo normaliai užfiksuota, iš failo to nebeištrauksi.

Labiausiai apmaudu, kad iš pradžių gėdijausi apskritai skųstis. Atrodė, gal žmonės pasakys, jog čia tik nuotraukos, svarbiausia, kad susituokėme ir visi sveiki. Žinoma, svarbiausia ne kadrai, bet 900 eurų mūsų šeimai nėra smulkmena, kurią gali tiesiog nurašyti mostelėjęs ranka. Dėl vestuvių kelis mėnesius atsisakėme trumpų išvykų, mažiau pirkome sau, o dalį kitų išlaidų dar dengėme po šventės. Todėl ir liko kartėlis, nors paties sprendimo tuoktis nė kiek nesigailime.

Po šios patirties liko mažiau naivumo ir daugiau aiškumo

Dabar nebesakau, kad visi paslaugų teikėjai turi būti tobuli ar kad vienas nesėkmingas pasirinkimas sugadino mūsų vestuves. Turėjome gerą vakarą, juokėmės su draugais, o kai kurių dalykų net neprisimename taip aiškiai, kaip tada atrodė. Bet supratome, kad nepatogų klausimą geriau užduoti iš anksto, o ne mandagiai nutylėti, kad tik nepasirodytum reiklus. Kitą kartą prašyčiau ne tik darbų pavyzdžių, bet ir aiškiau aptarčiau, kas konkrečiai mums svarbu.

• Prieš samdant žmogų pasikalbėti ne vien apie bendrą stilių, bet ir apie svarbiausius jūsų dienos momentus.
• Pasidaryti trumpą artimųjų ir kadrų sąrašą, kurio nereikėtų gėdytis įteikti.
• Peržiūrėti ne tik kelias gražiausias nuotraukas internete, bet ir pasiteirauti, kaip atrodo visas vienos šventės rezultatas.
• Jei kažkas netinka, rašyti ramiai ir konkrečiai, išsaugant susirašinėjimą bei aiškius pavyzdžius.

Mes dar turime tą galeriją, tik į ją beveik nebeužsukame. Geriausias nuotraukas atsispausdinome mažas, o kitas vestuvių akimirkas labiau saugome telefonuose, kuriuos svečiai siuntė po šventės. Dar liko viena neišspręsta smulkmena: fotografas žadėjo atsiųsti kelis papildomai pakoreguotus failus, bet jau kelias savaites tyli. O kaip pasielgtumėte jūs, jei už svarbią paslaugą sumokėjus nemažai gautumėte rezultatą, kurio beveik nesinori prisiminti?