Prieš pirmąsias šalnas patikrinkite laistymo sistemą: vanduo vamzdžiuose gali kainuoti brangų remontą
„Juk dar vakar laistė, kam ją liesti?“ – tokia mintis dažnai praeina pro galvą, kai rudenį sode jau renkamos paskutinės daržovės, o žarna tvarkingai guli prie šiltnamio. Tačiau viena šalta naktis gali paversti iki pavasario pamirštą laistymo sistemą nemaloniu siurprizu. Iš pradžių nieko nesimato: vamzdžiai po žeme, purkštuvai tyli, vandens čiaupas užsuktas.
Bėda išlenda vėliau, kai pavasarį norisi tik atsukti vandenį ir pradėti laistyti. Tuomet vienur šlampa veja, kitur nebeveikia purkštuvas, o prie siurblio atsiranda pratekėjimas. Dažnai kaltas ne senas įrenginys ir ne prasta detalė, o keli vamzdžiuose likę litrai vandens, kurie per šalčius užšalo ir išsiplėtė.
Laistymo sistemos paruošimas žiemai nėra tas darbas, kurį verta nukelti iki pirmo rimto minuso. Jis neužima visos dienos, tačiau reikalauja padaryti kelis dalykus laiku ir neskubant. Svarbiausia suprasti, kur sode vanduo dar gali būti pasislėpęs net tada, kai atrodo, kad sistema jau išjungta.
Užsuktas čiaupas dar nereiškia, kad sistema saugi
Daugelis padaro pirmą, visiškai logišką veiksmą: užsuka vandens tiekimą į lauko čiaupą ar automatinę laistymo sistemą. Tačiau užsuktas vanduo tik nebeleidžia jam patekti iš naujo. Vamzdžiuose, jungtyse, vožtuvuose, purkštuvuose ir žarnose jo gali būti likę nemažai, ypač jei trasos turi įdubimų ar įrengtos ne idealiai su nuolydžiu.
Vanduo šaldamas plečiasi. Minkštesnė sodo žarna kartais tiesiog išsipučia ar sutrūkinėja, o standesni plastikiniai vamzdžiai, detalės ir vožtuvų korpusai gali skilti nepastebimai. Pavasarį tokia vieta ima leisti vandenį tik padidėjus slėgiui, todėl gedimą surasti ne visuomet paprasta.
Brangiausiai kainuoja ne tas atvejis, kai šalia čiaupo sutrūko lengvai pakeičiama jungtis. Daug daugiau rūpesčio kelia po veja, trinkelėmis ar gėlynais išvedžiota sistema. Tenka ne tik pirkti naujas dalis, bet ir atkasti pažeistą vietą, o kartais po remonto iš naujo tvarkyti veją ar takelio kraštą.
Didžiausia klaida – pasikliauti viena šilta spalio diena
Rudenį orai apgaulingi. Dieną dar gali šviesti saulė, o vakare atrodo, kad šalnos tikrai nebus, todėl laistymo sistemos priežiūra atidedama kitam savaitgaliui. Tačiau pirmas rimtesnis atšalimas neretai ateina naktį, kai sodas jau niekam neatrodo kaip vieta skubiems darbams.
Ypač pažeidžiami paviršiuje palikti elementai: laistymo žarnos, ritės, čiaupai, filtrai, slėgio reguliatoriai, siurblio dalys. Šiltnamyje esanti žarna irgi nėra visiškai apsaugota – nešildomame šiltnamyje naktį temperatūra gali nukristi labai žemai. Vandens talpyklos taip pat turėtų būti ištuštintos arba bent sutvarkytos pagal jų paskirtį, nes ledas gali deformuoti sieneles ir pažeisti jungtis.
Automatinės sistemos reikalauja kiek daugiau dėmesio. Vien išleisti vandenį per žemiausią tašką gali nepakakti, nes dalis jo lieka atskirose atšakose. Todėl tokias sistemas dažnai reikia prapūsti suslėgtu oru per tam skirtą prijungimo vietą. Jei nėra aišku, kaip tai daryti saugiai, geriau nekankinti sistemos per dideliu slėgiu ir kreiptis į ją įrengusį specialistą.
Vienam tai žarna, kitam – visas pavasario biudžetas
Mažame sode žmogus dažnai turi paprastą žarną, kelis purkštukus ir vieną lauko čiaupą. Jam pasiruošimas žiemai dažniausiai reiškia išleisti vandenį, atjungti žarną, ją išvynioti, nusausinti ir pernešti į vietą, kur ji nešals. Vis dėlto net ir čia skubėjimas kainuoja: palikta pilna žarna pavasarį gali pasitikti plyšiu pačiame nepatogiausiame taške.
Šeimai, kuri laisto veją, gyvatvorę, šiltnamį ir gėlynus automatine sistema, situacija jau kita. Tokia sistema taupo laiką vasarą, ypač kai reikia išvažiuoti kelioms dienoms ar kai karštyje kiekvienas laistymas svarbus. Bet rudenį jai reikia atsilyginti keliomis valandomis priežiūros, kitaip patogumas gali virsti pavasariniu remontu.
Senjorams ar žmonėms, kurie į sodą užsuka rečiau, sunkiausia būna ne pats vandens išleidimas, o pastebėti, kad atėjo laikas tai padaryti. O darbuotojams, prižiūrintiems didesnius sklypus, kyla kita problema: vienu metu reikia sutvarkyti daug zonų, filtrų ir valdiklių. Todėl laimi ne tas, kuris laukia paskutinės dienos, o tas, kuris darbus susiplanuoja prieš prasidedant šalnų loterijai.
Ką padaryti, kad pavasarį nereikėtų ieškoti pratekėjimo
Pirmiausia išjunkite vandens tiekimą į lauko sistemą ir atidarykite čiaupus ar išleidimo vožtuvus, kad vanduo galėtų pasišalinti. Atjunkite žarnas nuo čiaupų, purkštukų ir ričių. Jas verta pakelti, pernešti per rankas ar lengvai pakreipti, kad ištekėtų ne tik matomas, bet ir viduje užsilikęs vanduo.
Apžiūrėkite filtrus, jungtis ir purkštuvų galvutes. Išvalytos nuo smėlio, lapų ir nuosėdų detalės pavasarį veiks patikimiau, o smulkų įtrūkimą lengviau pastebėti dabar, kol dar nereikia skubiai gelbėti džiūstančių augalų. Jei naudojamas siurblys, vadovaukitės jo priežiūros instrukcija: kai kuriuos įrenginius būtina nusausinti ypač kruopščiai.
Požeminėms automatinėms sistemoms svarbiausia įsitikinti, kad vanduo pašalintas iš visų kontūrų. Jei sistema turi savitakio išleidimo vožtuvus, patikrinkite, ar jie neužsikimšę. Jei reikia prapūtimo oru, neimprovizuokite su bet kokiu kompresoriumi ir maksimaliu slėgiu – pernelyg stipri oro srovė taip pat gali sugadinti detales.
Rudenį vanduo vamzdyje atrodo menkniekis, nes jo nematyti ir jis nieko nekainuoja. Tačiau per vieną šaltą naktį jis gali tapti tuo, dėl ko pavasarį tenka ardyti veją, keisti įrangą ir pykti ant savęs. Todėl geriausias laikas pasirūpinti laistymo sistema yra ne tada, kai jau spaudžia šaltis, o tada, kai sode dar ramu ir viską galima padaryti be skubėjimo.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Komentarai