Burokėliai iš pirmo žvilgsnio atrodo nereiklūs. Pasėjai, palaikai drėgmę, praretini – ir rudenį turėtų laukti gražūs, saldūs šakniavaisiai. Tačiau kartais burokėliai užauga dideli, bet vandeningi, kieti, kartais net kartoki ar sprangūs. Tokie šakniavaisiai nei salotose, nei sriuboje nedžiugina taip, kaip turėtų.
Burokėlių skonis labai priklauso nuo priežiūros. Saldumas atsiranda ne atsitiktinai – jį lemia tinkama dirva, pastovi drėgmė, laiku atliktas retinimas ir subalansuota mityba. Jei burokėliai kasmet užauga neskanūs, verta ne kaltinti veislę, o pasitikrinti, ar nedarote kelių labai dažnų klaidų.
1 klaida – burokėliai auga per tankiai
Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl burokėliai būna smulkūs, kieti arba prasto skonio. Burokėlių sėklos iš tikrųjų dažnai yra kelių sėklyčių kamuolėlis, todėl iš vienos vietos gali išdygti ne vienas, o keli daigai. Jei jų laiku nepraretiname, augalai pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maistinių medžiagų.
Aš burokėlius retinu tada, kai jie turi kelis tikruosius lapelius. Palieku stipriausius daigus, o tarp augalų stengiuosi išlaikyti maždaug 8–10 centimetrų atstumą. Jei noriu didesnių šakniavaisių, tarpus palieku dar šiek tiek platesnius. Per tankiai augantys burokėliai dažnai užaugina daugiau lapų nei kokybišką šaknį, o pats šakniavaisis būna mažiau sultingas ir ne toks saldus.
2 klaida – netolygus laistymas
Burokėliams labai nepatinka kraštutinumai. Jei vieną savaitę žemė visiškai išdžiūsta, o kitą ją gausiai užpilame vandeniu, augalas patiria stresą. Tokiu atveju šakniavaisiai gali tapti kietesni, prasčiau augti, trūkinėti arba prarasti dalį saldumo.
Man geriausiai pasiteisina pastovus, saikingas laistymas. Burokėlius laistau ne kasdien po truputį, o rečiau, bet taip, kad sudrėktų gilesnis dirvos sluoksnis. Ypač svarbu drėgmę palaikyti tada, kai šakniavaisiai aktyviai auga. Jei vasara karšta, labai padeda mulčias – nupjauta žolė, šiaudai ar kitos lengvos organinės medžiagos. Mulčias saugo dirvą nuo perdžiūvimo ir padeda išlaikyti stabilesnes sąlygas.
3 klaida – per daug azoto ir per mažai kalio
Jeigu burokėliai augina didelius, gražius lapus, bet šaknys būna vandeningos ir neskanios, pirmiausia įtariu mitybos disbalansą. Per daug azoto skatina lapų augimą, tačiau šakniavaisio kokybė nuo to nebūtinai gerėja. Burokėliams reikia „maisto”, bet jis turi būti tinkamas.
Aš vengiu burokėlius tręšti šviežiu mėšlu ar stipriomis azotinėmis trąšomis. Geriausiai jie auga purioje, humusingoje, bet ne pertręštoje dirvoje. Kai augalai jau įsitvirtinę, daugiau dėmesio skiriu kaliui, nes jis svarbus šakniavaisių skoniui, cukrų kaupimui ir tvirtumui. Tam tinka saikingai naudojami medžio pelenai, kalio turinčios trąšos arba gerai subalansuotos daržovių trąšos.
Dirvos rūgštingumas taip pat turi reikšmės
Nors pagrindines klaidas išskirčiau tris, dar vieno dalyko niekada nepamirštu – dirvos. Burokėliai nemėgsta labai rūgščios žemės. Joje jie prasčiau įsisavina maistines medžiagas, lėčiau auga ir gali užaugti prastesnio skonio. Jei darže burokėliai kasmet skursta, verta patikrinti dirvos pH.
Mano darže geriausi rezultatai būna ten, kur dirva puri, derlinga, bet ne sunki ir neužmirkstanti. Jei žemė labai kieta, šakniavaisiams sunkiau formuotis, todėl prieš sėją ją gerai supurenu ir praturtinu perpuvusiu kompostu.
Kaip užauginti saldesnius burokėlius
Saldūs burokėliai prasideda nuo pusiausvyros. Jiems reikia vietos augti, pastovios drėgmės, ne per didelio azoto kiekio ir pakankamai kalio. Taip pat svarbu neperauginti derliaus – labai seni, per dideli burokėliai dažnai būna kietesni ir mažiau malonaus skonio.
Kai burokėliai auga ne per tankiai, gauna vandens be didelių svyravimų, o trąšos parinktos protingai, šakniavaisiai užauga sultingi, saldūs ir tokie, kuriuos norisi valgyti ne tik sriuboje, bet ir keptus, virtus ar šviežiose salotose.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
