Serbentų žydėjimas yra trumpas, bet labai svarbus metas. Būtent tada sprendžiasi, kiek uogų liks ant kekių, o kiek žiedų tiesiog nubyrės. Todėl gegužę svarbiausia ne persistengti su trąšomis, o tiksliai padėti krūmui: duoti boro, saugoti bites ir neperkrauti augalo azotu.
Ona savo serbentus augino jau daugiau nei dvidešimt metų. Krūmai stovėjo palei tvorą, vieni seni, kiti atžėlę iš šakelių, kurias kadaise davė kaimynė. Kiekvieną pavasarį ji juos apeidavo taip, kaip kiti apeina gyvulius tvarde: pažiūri, kas gyvas, kas nusilpęs, kur šaka nulūžo, kur pumpurai gražiai brinksta.
Bet vienais metais kažkas buvo ne taip.
Serbentai žydėjo gražiai, krūmai atrodė sveiki, lapai žali. Ona jau mintyse matė stiklainius uogienės ir dubenį šviežių uogų ant stalo. Tačiau kai atėjo laikas uogoms megztis, kekės liko skurdžios. Vienur tik kelios uogos, kitur žiedai tiesiog nukrito. Krūmas buvo lyg ir gyvas, bet derlius — menkas.
— Žydėjo kaip nuotaka, o uogų kaip po šalnos, — burbtelėjo ji, stovėdama prie tvoros.
Kaimynas Antanas, išgirdęs ją per tvorą, tik nusijuokė:
— Tu juos žydėjimo metu pamaitinai?
Ona kiek įsižeidė.
— Aš jiems mėšlo užpilo daviau. Ko dar reikia?
Antanas papurtė galvą.
— Žydint serbentams ne visada reikia daugiau jėgos. Kartais reikia vieno mažo dalyko — boro.
Kodėl serbentams gegužę toks svarbus boras
Daug sodininkų pavasarį iš įpročio galvoja apie azotą. Atrodo logiška: augalas auga, vadinasi, reikia maitinti, kad būtų stiprus. Tačiau serbentų žydėjimo metu svarbiausia ne lapų augimas, o žiedų išlaikymas ir geras uogų užmezgimas.
Boras padeda žiedadulkėms geriau sudygti ir prisideda prie to, kad užuomazgos laikytųsi ant kekių. Jei jo trūksta, dalis žiedų gali nubyrėti, o krūmas atrodo tarsi žadėjęs daug, bet galiausiai davęs tik saują uogų.
Ona tą patį vakarą išsitraukė seną purkštuvą, kurį paprastai naudodavo tik rožėms. Antanas per tvorą paaiškino paprastai: boro rūgšties reikia labai nedaug. Pirmiausia ją ištirpinti mažame kiekyje karšto vandens, o tada praskiesti iki pilno kibiro.
Tirpalas paprastas: 2–3 g boro rūgšties 10 litrų vandens.
Svarbu nepersistengti. Daugiau nereiškia geriau. Mikroelementai todėl ir vadinami mikroelementais, kad jų reikia mažais kiekiais.
Purškiama ne vidurdienį, kai saulė kepina žiedus, o vakare arba debesuotą, sausą dieną. Ona taip ir padarė. Palaukė, kol saulė nusileis žemiau, ir labai smulkia dulksna nupurškė žydinčias kekes.
— Ne maudyk, o aprasok, — dar šūktelėjo Antanas.
Ir tai buvo geras patarimas. Serbentų žiedai nėra skalbiniai, jų nereikia perlieti. Užtenka lengvo, tolygaus purškimo.
Kodėl saldus vanduo kartais padeda labiau nei dar viena trąša
Tais metais gegužė buvo vėsi. Dieną dar nieko, bet rytais oras būdavo sunkus, debesuotas, o bitės skraidė vangiai. Ona anksčiau apie tai negalvodavo. Jei krūmas žydi, vadinasi, kažkaip apsidulkins. Bet Antanas paaiškino: be bičių ir kamanių dalis žiedų gali likti tušti.
Tada jis pasiūlė dar vieną seną triuką — saldų purškimą.
Ne sirupu taip, kad lapai liptų, o labai silpnu saldžiu vandeniu, kuris priviliotų apdulkintojus. Į 10 litrų vandens galima įdėti 1–2 šaukštus cukraus, medaus arba senos uogienės ir nupurkšti krūmus smulkia dulksna.
Kvapas turi būti vos juntamas, bet bitėms jo dažnai pakanka.
Ona panaudojo šaukštą senos aviečių uogienės, kuri jau buvo likusi stiklainio dugne. Išmaišė vandenyje ir lengvai nupurškė krūmus kitą rytą, kai oras buvo ramus. Po kelių valandų prie serbentų jau zujo kelios bitės.
— Matai? — pasakė Antanas, atėjęs prie tvoros. — Kartais derlių padaro ne trąšos, o tie maži darbininkai su sparnais.
Ona tada pirmą kartą rimtai pagalvojo, kad žydėjimo metu negalima purkšti bet kuo. Jei ant serbentų atsiranda amarų ar kitų kenkėjų, ranka taip ir tiesiasi prie stipresnės priemonės. Tačiau žydint krūmams reikia saugoti bites. Insekticidus geriau palikti laikui prieš žydėjimą arba po jo, nes žydėjimo metu jie gali pakenkti apdulkintojams.
Ko žydint serbentams geriau nedaryti
Po tos pamokos Ona pakeitė ir dar vieną įprotį. Ji nustojo žydėjimo metu pilti stiprius mėšlo ar žolelių užpilus. Anksčiau atrodė, kad natūralu — vadinasi, saugu. Tačiau didelės azoto dozės šiuo metu gali padaryti meškos paslaugą.
Azoto perteklius skatina lapų ir ūglių augimą, bet gali trukdyti geram uogų mezgimui. Krūmas ima auginti žalumą, o ne derlių. Todėl žydint serbentams azotas naudojamas tik labai atsargiai.
Silpnas karbamido tirpalas gali praversti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei užklumpa šaltis ir krūmai patiria stresą. Tada galima naudoti silpną tirpalą: 1 valgomasis šaukštas karbamido 10 litrų vandens, purškiant tik lapus ir labai smulkiai. Bet tai nėra kasmetinė būtinybė visiems krūmams.
Ona išmoko dar vieną taisyklę: žydėjimo metu jokio agresyvaus purškimo per saulę. Vandens lašai ant žiedų ir lapų gali veikti kaip maži lęšiai, o jautrūs audiniai gali nukentėti. Todėl visi purškimai — tik vakare, anksti ryte arba debesuotą sausą dieną.
Kitą vasarą Ona jau matė skirtumą. Serbentų kekės buvo pilnesnės, uogų daugiau, o krūmai atrodė stipresni. Ji net nesakė, kad tai stebuklas. Sodininkystėje stebuklų būna mažai. Dažniausiai būna laiku padarytas mažas darbas.
Rinkdama uogas, ji prisiminė Antano žodžius ir nusišypsojo. Vienas purškimas boro tirpalu, šiek tiek saldaus vandens bitėms ir mažiau nereikalingo azoto — štai ir visa „paslaptis“.
Tą vakarą ant stalo stovėjo dubuo juodųjų serbentų. Ona sau į arbatą įsidėjo kelias uogas, nors paprastai taupydavo jas uogienei.
— Šiemet galima negailėti, — pasakė ji pati sau.
Ir tai buvo geriausias įrodymas, kad gegužę serbentams kartais reikia ne daug trąšų, o tik labai tiksliai suprasti, ko jiems trūksta.
